Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Grožinės literatūros kalba (materialusis sluoksnis - raiškos planas)

 

1. Bendros pastabos

2. Fonetinė kalbos organizacija

3. Poetinė leksika

4. Poetinė sintaksė

5. Intonacija

6. Tekstas

 

Bendros pastabos

Kalba aptarnauja įvairias žmogaus veiklos sritis. Kiekviena veiklos sritis diktuoja kalbai – fonetikai, leksikai, sintaksei – savus reikalavimus. Taip susidaro vadinamieji funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis (kanceliarinis), publicistinis (spaudos), bažnytinis (liturginis), buitinis (šnekamasis) ir meninis.

Pagrindinė meninio stiliaus vartojimo sfera – grožinė literatūra. Meninis funkcinis stilius – tai grožinė kalba. Jos savitumą lemia tai, kad ji skirta vaizdui sukurti. Viena ryškiausių grožinės kalbos ypatybių yra vaizdingumas. Grožinėje kalboje intensyviau negu kituose stiliuose vartojamos vaizdinės kalbos priemonės, įvairios grafinės, fonetinės, leksinės sintaksinės figūros. Be vaizdingumo, kitos grožinės kalbos ypatybės yra emocionalumas, ekspresyvumas (raiškumas). Grožinėje kalboje ne visada siekiama loginio žodžio pavartojimo tikslumo: žodis, jo formos kuo tinkamiausiai turi išreikšti norimo sukurti vaizdo niuansus. Pavyzdžiui, frazė „Žemai – tik žemė, iki juodo kaulo nutrypta“ (O. Baliukonytė) meniškai tiksli, tačiau jokiame kitame stiliuje negali būti pasakyta, nes neturi loginio, dalykinio tikslumo. Dar nelogiškesnė galėtų atrodyti M. Martinaičio frazė „Gimiau duonkubily / kada šimtas metų sukako / aplink žemę“ Tačiau ir ši frazė paklūsta meninei kūrinio logikai.

Taigi grožinėje kalboje galimi tam tikri meniniai „iškraipymai“ – neįprastai pavartoti žodžiai, jų formos, sintaksės, net grafiniai netikslumai. Yra kūriniu, parašytų be skyrybos ženklų, vien mažosiomis raidėmis:

ašara dievo aky

Lietuva ką tu veiki

nieko tavęs neprašau

tik nenutildama šauk

volunge šauk ąžuole

akmeniu kelio gale

                    (Just. Marcinkevičius)

J. Vaičiūnaitė Juslės šauksmą J. Janoniui mirus ekspresyviai išreiškia šitaip:

Juuuuuuuuuuliauuuuu...

Tačiau vaikų literatūroje šitokios figūros, alogizmai vartojami saikingai, santūriai: vaikams dar reikia mokytis taisyklingos kalbos, o vienoks ar kitoks stilistinis efektas gali juos klaidinti. Kūrinių vaikams kalba paprastai esti vaizdinga, emocionali, lanksti, gyva. Jos intonacijos lanksčios, o ji pati infantiliška: trumpasakė, elementarių, paprastų sintaksinių konstrukcijų.

Skaitydami grožine literatūrą, vaikai ne tik turtina, tobulina savo kalbą, bet ir stebi jos grožį, skambumą, neįprastus pasakymus, įdomias formas, vaizdingus posakius, išmoksta vieną kitą poetikos sąvoką („maloniniai žodžiai“, „vaizdingi žodžiai“, „vaizdingi posakiai“).

Fonetinė kalbos organizacija

Grožinėje kalboje, ypač eiliuotoje, yra reikšminga fonetinė organizacija. Geros kalbos privalumas – eufonija, t. y. sklandus, darnus, lengvas, įtaigus teksto skambėjimas. Kuo daugiau tekste balsių, dvigarsių, skardžiųjų priebalsių, tuo skambesnė kalba. Sklandumą didina subalansuoti, tinkamai išdėstyti kirčiai. Sklandumo sumetimais vengtinas sunkesnės artikuliacijos garsų susidūrimas. Pavyzdžiui, frazė „Žemė kėlė žolę“ sklandesnė už fraze „Žvaigždžių sąmyšis“ (P. Keidošiaus knygos pavadinimas). Arba palyginkime šių posmų fonetinį skambėjimą:

Eikš, vėželi,                             Smilgos, ramunėlės

Eikš, vėželi,                             Linksta pakelėm. –

Jis į ežerą ropoja.                   Ir vaikų galvelės

Eikš greičiau, rėply,               Marguoja gėlėm.

Arba ežerą padegsim,                                  (S. Nėris)

                    (S. Geda)

S. Nėries posmo garsynas geriau išbalansuotas už S. Gedos. Kūrinių, ypač poezijos, kalboje dažnai vartojami meniniu atžvilgiu tikslingi, „specialūs“ garsų pakartojimai, kurie išryškina akustines vaizdo savybes, imituoja tikrovę ar tik atkreipia skaitytojo dėmesį į panašiai skambančių žodžių derinius. Kalbos garsų grupavimas ir išdėstymas tekste siekiant sukelti meninį įspūdį vadinamas instrumentuote (instrumentacija). Instrumentuotei vartojamos fonetinės figūros: aliteracija, asonansas, onomatopėja. Šias figūras dažnai remia garsažodžiai („nutalandavo, nudalandavo varpai“), rimai.

Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).

Asonansas – balsių, dvibalsių kartojimas, sutelkimas: „smėly plakas pavargusi marių banga“ (A. Venclova). Garsas „a“ – vokalizmo viršūnė – tinka platumos, atvirumo, tęstinumo įspūdžiui sustiprinti.

Kalboje dažniausiai kartojami ne tam tikri balsiai ar priebalsiai, o garsų junginiai: „Pilkai plevena pelenų spalva“ (Just. Marcinkevičius). Šioje frazėje kartojami įvairus garsų, p, l, v, e, a junginiai. Stilistikoje ar poetikoje įsitvirtinusio termino tokie junginiai neturi. Kai kuriuose leidiniuose jie vadinami taip pat aliteracija, fonetine metafora ir dar kitaip, pvz., „Šile kaip širdy šiluma / po sąmonės samanom slepias“ (Just. Marcinkevičius).

Onomatopėja – tikrovės (gamtos, darbo, technikos) garsų pamėgdžiojimas: „Egį antys „pry!“ „pry!“ „pry!“ priskridę į liūną“... (A. Baranauskas); „Gegutė kukuoja „ku-kū“ miške“... (Maironis); „Kalvėje žarijos dega – / Žū, žū, žū!“ (T. Tilvytis).

Taigi instrumentuotė gali atkurti piešiamo vaizdo skambesį. Pavyzdžiui, P. Vaičiūno posme girdime dalgių pievoje žvangėjimą:

Žolę žalią, žolę jauną

Žvangios dalgės žvangiai pjauna ...

Fonetinių derinių kartojimais grįsta greitakalbių struktūra: „Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė“...

Daugelio skaičiuočių turinys – taip pat vienokie ar kitokie garsų deriniai:

Iki, daki, aus, raus, bus medaus.

Suri, buri, bakst.

Vaikai mėgsta skambius garsų pamėgdžiojimus. Ieško ir kuria fonetizuotus žodžių priedėlius (kiškis piškis, šarka karka, lapė snapė ir kt.).

Poetinė leksika

Grožinė kalba remiasi visa bendrinės kalbos (ir tarmių) leksika, istorine ir socialine žodžių įvairove. Charakteriui, laiko koloritui sukurti vartojami archaizmai, profesionalizmai, svetimybės ir kiti „kalbos užribio“ žodžiai, mokslinės sąvokos. Loginių sąvokų, tarptautinės leksikos nevengia ir lyrika, ypač dabartinė.

Grožinė kalba operuoja plačia ir įvairia menine leksikos priemonių sistema, kurią sudaro ekspresiniai žodeliai (jaustukai, ištiktukai), vaizdingi veiksmažodžiai, deminutyvai, sinonimai, antonimai, homonimai, epitetai, palyginimai, įvairūs tropai.

Vaizdingi veiksmažodžiai nėra perkeltinės reikšmės žodžiai (tropai), jie priklauso sisteminių sinonimų grupei: „Ore (...) šmaikščiojo kregždutės“... (Šatrijos Ragana); „Griežlyte, griežlele, / Skardenk iš arti“ (M. Vainilaitis); „Grioveliais jau gurgia vanduo“ ... (M. Sluckis); „Šakom risnojo voveraitė“ (E. Mieželaitis). Vaizdingi veiksmažodžiai konkretina veiksmą ir jo atlikėją, tikslina vaizdą.

Deminutyvai – mažybiniai, maloniniai žodžiai. Jie suteikia kūriniui švelnų, malonų koloritą. Deminutyvai – vienas pagrindinis tautosakos dainų poetikos elementas, susijęs su lyrine dainos stichija: „Naujas ratelis, / Šilkų kuodelis, / O verpėjėlė / Kaip lelijėlė“. Literatūroje pasitaiko ir ironiškųjų deminutyvų: „Ramoška išvaikė giminėles brangius“ (J. Baltušis).

Epitetas įvardija daikto požymį, veiksmo ypatybę, išreiškia kalbančiojo santykį su tuo, apie ką kalbama. S. Nėries posme „Prie jos koją slidžiai / Prisiglaudus staiga / Sudejavo gūdžiai / Kruvinoji banga“ epitetai yra ne tik „kruvinoji“, bet ir „slidžiai“, „staiga“ (įvardija žodžio „prisiglaudus“ ypatybes), taip pat „gūdžiai“ (nurodo veiksmo „sudejavo“ ypatybę).

Epitetai labai įvairūs, dėl to jie įvairiai grupuojami, klasifikuojami. Vienose literatūros epochose buvo mėgstamos vienos, kitose – kitos epitetų rūšys. Tautosakoje mėgstami pastovieji (nuolatiniai) epitetai („mėnuo tėvelis“, „mergelė lelijėlė“, „rūta žalioji“, „močiutė sengalvėlė“, „bėras žirgelis“ ir kt.). Maironis tęsė klasicizmo tradiciją, vartodamas puošybinius ir idealizuojančius epitetus („aukso stygos“, „kanklės auksinės“, „aukso lyra“, „giesmės auksinės“, „kapai milžinai“, „žvaigždės sidabrinės“, „skaisčios bangos“).

Puošybinių epitetų apstu romantikų, simbolistų kūryboje, kur jie išreiškia aukštus siekius, dvasios polėkius, dvasios būseną („vėjas laisvūnas“, „vylingi sapnai“, „alpstantys jausmai“, „aidai šimtastygiai“, „rausvos svajonės“, „skliautai žvaigždėti“, „balti bokštai“, „meilė ugniažiedė“ ir kt.).

Pravartu įsidėmėti vaizdinius ir emocinius epitetus, nes mokykloje jų prasmė turėtų būti skirtingai aiškinama. Vaizdiniai epitetai dalykiški, – jie pažymi objektyvias, konkrečias ypatybes: „įdėta uola“, „šaltas plienas“, „ūksmingi gojai“, „žalios pievos“, „baltas smėlis“, „tankus vasarojus“, „brandi varpa“ ir kt. Emociniai epitetai išreiškia kalbančiojo santykį su tuo, apie ką kalba, subjektyvų vertinimą, individualų įspūdį: „viesulai padaužos“, „motulė žemė“, „baltas miestas“, „sidabrinės ražienos“, „namai baltakepuriai“, „žemė šventa“, „broliai vargdieniai“, „debesėliai auksavilniai“. Arba štai veiksmo ypatybę žymintys Just. Marcinkevičiaus epitetai: „plaukia upė – giliai negiliai“; „linguoja lygumos lengvai, liūdnai“.

Palyginimas – dviejų reiškinių sugretinimas siekiant ekspresyviau, vaizdingiau nusakyti to, kuris lyginamas, ypatybes. Palyginimas – dvinarė konstrukcija. Ją sudaro dalykas, kuris lyginamas (tema), ir dalykas, su kuriuo lyginama (vaizdas). Dažnai pasakomas ir lyginimo pagrindas: „Spurgos sunkios, nelyginant pušies kukučiai“ (M. Katiliškis); spurgos (tema) lyginamos su pušies kukučiais (vaizdas), lyginimo pagrindas – sunkios. Lyginimo pagrindas gali būti nepasakytas, numanomas: „Kuliamoji drebėjo, lyg perkūnų spardoma“ (M. Katiliškis); lyginimo tema – „drebėjo“ (veiksmas); lyginimo vaizdas – „lyg perkūno spardoma“; lyginimo pagrindas tik apytikriai numanomas (labai, baisiai, smarkiai ir pan.).

Palyginimo nariai sujungiami jungtukais kaip, lyg, nelyginant, tarytum, it. Dažnai lyginimo vaizdas nusakomas glausčiau – įnagininko linksniu: „Gula prie slenksčio staiga / Baltom avytėm pūga“ (J. Degutytė). Įnagininką galima pakeisti palyginamąja grupe („kaip baltos avytės“).

Yra ir neigiamas palyginimas: „... Ir šokteli į orą iš dobilienų ne žiogai (tema), o maži žali lėktuvai“ (J. Aputis).

Tropai – tai perkeltinės reikšmės žodžiai. Pavyzdžiui, sakinyje „Dar kalbasi giria su dangumi“ J. Degutytė žmogaus savybę („kalbasi“) suteikia gamtos reiškiniams. P. Drevinis eilutėse „Tėviškėlės soduos noksta / Rudenėlis geltonasis“ gamtos, augmenijos savybę perkėlė į rudenį – taip sukonkretino laiką, kuris šiaip yra abstraktus.

Tropui atsirasti reikalingas kontekstas (vienas žodis, frazė, sakinys ar didesnis tekstas), nes tik žodinėje aplinkoje susidaro kurio nors žodžio (ar jų grupelės) perkeltinė reikšmė. Pavyzdžiui, atskirai pasakytas žodis „ilsisi“ dar nėra tropas – perkeltinė reikšmė išryškėja tik sakinio kontekste „Ilsisi seni laukų padargai“... (Just. Marcinkevičius).

Yra įvairių žodžių reikšmės perkėlimo būdų – įvairių tropų.

Pagrindiniai tropai yra metafora ir metonimija.

Metafora (gr. metaphora – perkėlimas) – žodis, pavartotas perkeltine reikšme remiantis daiktų, veiksmų panašumu. Vartodami metaforą įžvelgiame vienokį ar kitokį daiktų, veiksmų panašumą. Tikrasis daikto ar veiksmo pavadinimas nutylimas, jo vietoje pasakomas pavadinimas to reiškinio, su kuriuo lyginama. Pavyzdžiui, užuot pasakiusi „Saulė apšviečia pusnis“, J. Degutytė saule įasmenina: „Saulė bėga per pusnis“ ... Vaizdas gyvesnis, dinamiškesnis. Panaši ir kitų metaforų technika. Palyginkime: „Jau sėlina, atbrenda, atmauroja pavasaris“ (M. Katiliškis); „Burnelė žydi, dainuoja akys“ (J. Degutytė); „Gili drama pradėjo graužti valdovą“ (Just. Marcinkevičius); „Bunda žemė, ir daigas dainuodamas kalas“... (B. Brazdžionis); „Tik pienė pagriovy iškėlusi saulytę “... (J. Degutytė).

Metonimija (gr. metonymia – vardo pakeitimas) – žodis, pavartotas perkeltine prasme remiantis daiktų ryšiu: „Braido pievą kojos basos“ ... (P. Vaičiūnas). „Kojos“ šioje frazėje pakeičia žodį „žmogus“, t. y. kūno dalies pavadinimas pavartotas vietoje visumos. Vytės Nemunėlio frazėje „Ant šakų pumpurėlis pakilo“ daugiskaita (pumpurėliai) pakeista vienaskaita. Gali būti pasakytas daikto vardas vietoj jo turėtojo: „Šaligatviu artėja įvairiaspalvių skėčių pulkelis“ (J. Mikelinskas), autorius vietoj kūrinio: „Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ ... (S. Nėris), vieta atlikėjo vietoje: „Čirena, gieda, ulba, ryliuoja kiekvienas krūmas, kiekviena medžio šakutė“ (J.Baltušis).

Kiti tropai – simbolis, alegorija, hiperbolė, ironija, perifrazė ir t. t. – yra įvairios metaforos ir metonimijos atmainos. Pavyzdžiui, A. Matučio eilutėse „Dar šimtą metų, / Sengalvėle, / Žydėki mums, obelėle!“ išdidinamas linkėjimas močiutei gyventi ilgai – „dar šimtą metų“! Šie žodžiai – metoniminė hiperbolė (sąvokas „ilgai – šimtą metų“ sieja vidinis ryšys). Eilutėse „Sapnuojas – balandžiui iš snapo / alyvos šakelę atims...“ (Just. Marcinkevičius) „balandis“, „alyvos šakelė“ – metaforiniai simboliai, o Maironio frazėje „Paimsim arklą, knygą, lyrą“... simboliai metoniminiai.

Tropai, jeigu jie ne banalūs, ne „nujodyti“ (J. Pikčilingis), visada meniškai efektyvūs, įtaigūs, vaizdingi.

Poetinė sintaksė

Grožinei kalbai intonacinio lankstumo, didesnio išraiškingumo suteikia įvairios sintaksės figūros, t. y. nestandartiniai sakinių sudarymo, jungimo ir siejimo būdai.

Gyvą šnekamąją kalbą primena retorinės figūros: retorinis klausimas („Kam paguldei tu jauną galvelę / Ant kieto akmenėlio?“ S. Nėris), retorinis sušukimas („Išaušo! Išaušo!“  Maironis), retorinis kreipinys, dažnai drauge su klausimu ar sušukimu („Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!“ Maironis).

Gyvumo, dinamikos kalbai suteikia elipsė ir nutylėjimas.

Elipsė (gr. ellipsis – trūkumas, praleidimas) – lengvai numanomų sakinio dalių praleidimas: „Jei padarei ką negera – nepamirši. Gera – pamirši, o bloga – ne. Eini, šypsaisi – gražu, ir visai netikėtai bakst – tiesiai širdin“ (A. Žukauskas).

Elipsė daro kalbą veržlią, gyvą. Nutylėjimas – sakinio nebaigtumas, minties iki galo nepasakymas: „Rods, vakar lig kiemo vartelių ...“ (S. Nėris.). Nutylėjimas atsiranda, kai kalbantysis nenori pasakyti minties iki galo, kai nežino, ką pasakyti, arba kai sakinį baigti trukdo susijaudinimas, sutrikimas. Nutylėjimo ženklas rašte – daugtaškis, kartais brūkšnys (S. Nėris parašydavo ir kelis brūkšnius).

Nutylėjimą primena pauzė, reiškianti situacijos pasikeitimą: „Bet.... senelė užusnūdo. – / Ir jos pasaka baigia“ (S. Nėris).

Inversija (lot. inversio – perstatymas) – neįprasta žodžių tvarka sakinyje. Ji vartojama ekspresijos, raiškumo sumetimais. Iš įprastos vietos pajudintas žodis atkreipia dėmesį, tampa prasmės akcentu: „Nelinksma buvo, gūdu ir niauru Rambio pirkioje“ (V. Krėvė). Atkėlus vardines tarinio dalis į sakinio pradžią, jų reikšmė tapo iškilesnė, labiau akcentuota (plg. neinversinę sakinio sąrangą: Rambio pirkioje buvo nelinksma, gūdu ir niauru).

Eiliuotoje kalboje inversija ryškesnė, – čia ji paklūsta ritmo, rimo reikalavimams. Pavyzdžiui, deformavus Maironio eilėraštį, jo žodžius išdėsčius pagal gramatinius normatyvus, neliktų poezijos – ritmo, rimo, drauge sumažėtų kūrinio emocionalumas, įtaiga:

Suolelis miške                                           Neinversinė redakcija

Kas tą vietelę aplankys,                           Kas aplankys tą vietelę,

Tai rankai ačiū pasakys,                          Pasakys ačiū tai rankai,

Kuri suolelį tašė, kalė.                              Kuri tašė, kalė suolelį.

Čia taip malonu ir ramu!                          Čia taip malonu ir ramu!

Pripildo paukščiai čiulbimu                      Paukščiai čiulbimu pripildo

Tą žalią bepastogio salę.                          Tą žalią bepastogio salę.

Grožinė kalba linkusi į simetrines formas – paralelizmą, pakartojimą, antitezę. Paralelizmas – dviejų ar daugiau reiškinių sugretinimas. Paralelizmo narių sintaksinės konstrukcijos esti panašios. Turinyje dažniausiai gretinami žmogaus ir gamtos gyvenimo reiškiniai: „Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius“... (V. Krėvė);

Paukštė mažą paukštelį

Šildo plunksna švelnia.

Šiltą mažą rankelę

Spaudžiu savo delne.

                          (S. Nėris)

Paralelizmą remia įvairūs pakartojimai, iš kurių populiariausias yra anafora – žodžių pakartojimas paraleliniu konstrukcijų pradžioje:

Pučia vėjas iš rytų,

Pučia vėjas iš pietų,

Pučia, staugia šiaurės vėjas!

                         (M. Vainilaitis)

Paralelizmo atmaina yra ir antitezė – priešingų, kontrastingų reiškinių gretinimas panašiomis sintaksinėmis konstrukcijomis:

Ten liko dykumos ir kloniai,

Tenai Pilėnų pelenai,

Čia svetimas dangus ir žmonės,

Ir svetimi, šalti kalnai.

                       (B. Brazdžionis)

Grožinės kalbos simetriškumą taip pat palaiko asindetonas – bejungtukis sakinys („Ir kvepėjo medum, nasturtomis, žaliuojančiais laukais“ A. Vienuolis), polisindetonas – jungtukų ar jungiamųjų žodžių gausumas konstrukcijoje („Ar bažnyčion, ar iš bažnyčios, ar pakromy – visur Veronika ne viena“ A. Vienuolis).

Šios figūros paprastai eina išvien su išvardijimu ar laipsniavimu: „Kas gi tenai už miško / Žiba, tvaska, ištiško?“ (A. Strazdas) – asindetoninis išvardijimas.

Iš ne taip populiarių sintaksinių figūrų minėtina amfibolija (amfibologija) – dviprasmybė, t. y. loginė klaida, kuri susidaro dėl intonacijos, sakinio sudarymo ar skyrybos klaidos (pvz., V. Šimkaus eilėraščio pavadinimas „Pakarti negalima pasigailėti“). Amfibolija neretai pasirodo mokinių rašinėliuose, pasigirsta neteisingai perskaičius tekstą (plg. anekdotą: „Mieli tėveliai kiaulės, kurias jūs atsiuntėte, išdvėsė. Liko tik vienas paršiukas – jūsų sūnus Jonukas“). Nepaisant didelės meninių ekspresinių priemonių gausos, rašytojo stiliaus esmę sudaro meninio mąstymo savitumas, individualumas, gebėjimas natūraliai, ne dirbtinai pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias teikia kalba.

Intonacija

Intonacija yra frazės, sakinio, taip pat ir viso teksto ištarimo būdas. Ją sudaro prozodijos elementų – kirčio, pauzės, tempo, melodijos, dažnai ir tembro – junginys. Šnekos sraute (kūrinys taip pat šnekos srautas) šie elementai persitvarko, persigrupuoja, intonacija keičiasi, mainosi priklausimai nuo teksto turinio ir emocijų.

Pagal funkcijas skiriamos loginės (tvirtinamosios, konstatuojamosios), skatinamosios (reiškiančios draudimą, liepimą, įsakymą, prašymą, raginimą) ir emocinės (reiškiančios liūdesį, skausmą, pyktį, abejonę, neviltį, pasididžiavimą, baimę, pajuoką) intonacijos. Kiekvieną sykį prozodinių elementų kompleksas yra kitoks.

Intonacija išryškina loginį – prasminį sakinio, epizodo ar viso nedidelio kūrinio kirtį. Štai galimi I. Simonaitytės sakinio prasminiai kirčiai, intonacijos variantai:

Rožei (o ne kitai) Šimonytei šiandien šventė.

Rožei Šimonytei (ne Rožei Petraitytei ar kuriai kitai) šiandien šventė.

Rožei Šimonytei šiandien (ne rytoj ar kitu metu) šventė.

Rožei Šimonytei šiandien šventė (ne pilka, paprasta diena).

Kiekvieno šių variantų intonacija gali keistis priklausomai nuo sakinio tipo. Palyginsime ketvirto varianto prasmines-intonacines modifikacijas:

Rožei Šimonytei šiandien šventė!

 Rožei Šimonytei šiandien šventė?

Rožei Šimonytei šiandien šventė?!

Rožei Šimonytei šiandien šventė... ir t. t.

Be to, kiekvienas šių sakinių gali būti ištartas reiškiant skirtingas emocijas (džiugiai, su apmaudu, liūdesiu, piktai, irzliai, ironizuojant, žaismingai ir t. t.).

Taigi sakinyje slypi daugybė reikšmių ir tik intonacija suteikia tekstui vieną galutinę reikšmę iš daugelio galimų. Išvada: intonacija – vienas semantinis (prasmės) klodas.

Intonacija – raktas į kūrinio turinį. Kaip atskiras sakinys, taip ir kūrinio visuma sutelkia daugybę prasminių – intonacinių niuansų. Iš jų sąveikos susidaro bendras, visą kūrinio intonacinį margumyną vienijantis tonas (tonacija, bendra intonacija), kuris skaitytojų gali būti individualiai, įvairiai pajustas, suvoktas. Paprastai tas pats kūrinys skaitovų skirtingai interpretuojamas, savitai intonuojamas ir pateikiamas. Pavyzdžiui, J. Strielkūno „Vaikiška dainelė“ gali būti perskaityta ir su graudoka atlaidžia šypsena, galbūt elegiškai rimtai, ir šiek tiek autoironiškai, ir dar kitaip. Plg.:

Akmenėliais žaidžiau.                                Bet pragydo paukštelis

Ir smiltelėm žaidžiau.                                Ant kiemo tvoros.

Mano motinai buvo                                  Ir pražydo gėlė

Graudžiau ir graudžiau                            Ant motulės skaros.

Aš užaugsiu tikrai.                                    Bet nuskrido paukštelis

Būsiu geras tikrai.                                    Nuo tvoros, nuo pilkos.

Nepaliksiu tavęs.                                      Ir išėjo sūnelis

Tik neverk tu. Gerai?                               Tolyn iš paskos.

Kita vertus, intonavimo įvairovė negali būti beribė, viršijanti teksto prasminį potencialą, prasilenkianti su turiniu, autoriaus mintimi. Pavyzdžiui, Maironio eilėraščiui „Kur bėga Šešupė“ netiks bravūriška, nei apmaudi, nei ironiška intonacija, – šio pakilaus, plačių mostų kūrinio tonas turėtų būti tvirtas, orus, rimtas, išreiškiąs pasididžiavimą, drauge malonus.

Šnekoje kalbantysis intuityviai jaučia intonacijos reikšmes ir automatiškai „parenka“ jam reikalingą būdą sakomiems žodžiams ištarti. Mūsų „balsas“ be galo lankstus, juo galima pateikti įvairiausius, subtiliausius prasmės atspalvius. Kas kita rašte. „Yra šimtas būdų pasakyti „taip“ ir penkiasdešimt pasakyti „ne“ ir tik vienas būdas juos užrašyti“, – sako anglų dramaturgas B. Šou. Šiokie tokie, nors ir gana skurdūs, riboti, intonacijos signalai yra skyrybos ženklai. Prieš kablelį balsas kyla, ir tai yra ženklas, kad sakinys nebaigtas, ir klausytojas laukia jo tęsinio. Balsas kyla į klausiamųjų ir šaukiamųjų sakinių pabaigą. Prieš tašką, daugtaškį balsas krinta, prieš brūkšnį, dvitaškį – aukščio iš esmės nekeičia, įterptinius žodžius, ypač įterptinius sakinius, ištariame žemesniu tonu ir greitesniu tempu.

Atskirų teksto frazių, sakinių intonacija gali ryškėti iš konteksto (žodinės aplinkos). Veikėjų kalbos emocines intonacijas dažnai nurodo pasakotojas („verksmingai sušuko Katriukė“, „ramino Petriukas“, „dejavo mergelė“, „kalbėjo Petriukas“). Tačiau visos šios ir kitokios priemonės nėra pakankamos prasminiams intonaciniams atspalviams pažymėti. Paradoksalu, tačiau šis „ne visiškas apibrėžtumas“ grožinėje literatūroje yra teigiama ypatybė, – palieka didesnė erdvė savitam individualiam kūrinio suvokimui.

Tekstas

Tekstas (lot. textus – ryšys, sujungimas, rišlus žodžių išdėstymas, audinys) nėra vienareikšmė, įvairiuose šaltiniuose vienodai aiškinama sąvoka. Nesigilindami į nurodomus reikšmės niuansus, tekstu laikysime rišlų žodžių nuoseklumą, reiškiantį vienokį ar kitokį turinį. Tekstas jungia tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžius, tekste žodis keičia savo reikšmes. Rišlumas ir leidžia perteikti įvairiausią informaciją, sudėtingiausią turinį.

Grožinės literatūros kūrinio tekstas yra savitas, komplikuotas. Jo struktūra, net pavidalas priklauso nuo daugelio faktorių, pirmiausia – nuo literatūros rūšies. Vienoks yra epinių, kitoks – lyrinių, dar kitoks draminių kūrinių tekstas.

Sustosime tik prie epinių kūrinių teksto.

Epinių kūrinių tekstas susideda iš pasakotojo kalbos (mokykloje vadinamos autoriaus kalbos, autoriaus žodžių) ir veikėjų kalbos. Šios dvi linijos gali įvairiai jungtis, pintis. Vyrauja pasakotojo kalba, o veikėjų kalba lyg citatos tik iliustruoja pasakotojo žodžius, jo teikiamą informaciją. Skiriamos trys stilistinės pasakotojo kalbos formos: pasakojimas, aprašymas ir samprotavimas.

Kiekviena stilistinė forma atitinka skirtingą turinį. Pasakojimas yra įvykio (visų fabulos įvykių) vaizdavimas. Pasakojimas dinamiškas; jis pagrįstas laiko tėkme: pasakojant įvykį, savaime slenka laikas, atskirai jo ir minėti nereikia: „Senelis išleido aveles ganytis. Jos ėjo sau pulku, o vaikas sekė paskui. Priėjo didelę upę. Avelės perplaukė į kitą pusę ir nuėjo sau tolyn, net neužmatyti, o vaikas pasiliko. Atsisėdo ant kranto ir laukia, kol avelės sugrįš“.

Pasakojimas – pagrindinė pasakotojo kalbos stilistinė forma. Pasakojimą lengviau negu kitas formas suvokia mokiniai ir pirmiausia su juo yra supažindinami.

Pasakojimo struktūra atitinka fabulos elementų seką nuo užuomazgos iki atomazgos. Kai kuriuose kūriniuose pasakojimo elementų gali būti ekspozicijoje, taip pat ir epiloge. Pradinukai elementariau nurodo pasakojimo dalis: pradžia, vidurys, svarbiausias įvykis (atsitikimas), pabaiga.

„Pasakojimas“ literatūrologijoje turi ir daugiau reikšmių.

Aprašymas yra gamtos, aplinkos, daiktų, figūrų vaizdavimas. Aprašymas statiškas: vaizdai susiklosto erdvės pagrindu: aprašomas augalo žiedas, lapai, kamienas, šaknys – erdvinis augalo vaizdas.

Aprašymai vienur kitur pertraukia fabulos eigą, įsiterpia į ją. Į fabulą jie gana įvairiai įkomponuojami: būna platūs, panoraminiai kraštovaizdžiai, peizažai, į vieną vietą sutelkti portretai ir pan.; tačiau esti aprašymų, dalimis išbarstytų po visą kūrinį, supintų su pasakojimu.

Skiriamos trys aprašymų, ypač platesnių, dalys: 1) bendras įspūdis, 2) išsamesnė detalizacija, 3) apibendrinimas ar įvertinimas, išvada. Pavyzdžiui: „Buvo šiltas, ramus birželio mėnesio vakaras (bendras įspūdis). Iš vidurio dangaus švietė pilnaties mėnulis, < ... > visas oras kvepėjo pavasariu, berželių žaluma, javų brustva, ir regėjos, kad toji ambra, ištirpusi mėnesienoje, apsėmė visą kaimą, visus laukus, visą žemę ir pačią prieblandą padarė tamsesnę (detalizacija). Ir regėjos, jei ne ji, ne toji kvepianti ambra, būtų daug šviesiau, daug šviežiau“ (įvertinimas).

Samprotavimas – tai įvairūs apmastymai, apibendrinimai, veikėjų veiksmų ir poelgių vertinimas ir pan. Samprotavimų formos įvairios: paprastos logizuotos mintys („Nėra tėvynės be praeities, bet dar labiau nėra jos be ateities“, – Just. Marcinkevičius), patarlės, pasakėčių moralai ir kt. Samprotavimų raiška yra ir aforizmai. Aforizmas (gr. apibrėžimas) – trumpas, glaustas, vaizdingas posakis, pasižymintis minties netikėtumu, originalumu, įtaigumu: „Žmogaus kelio riboženkliai – lopšys ir karstas“ (J. Baltrušaitis); „Išsiblaškymas neturi formos“ (F. Kirša).

Aforizmui artima sentencija (lot. nuomonė, nuosprendis) – trumpas, glaustas, pamokantis posakis (sentencija didaktiška): „Vaikeli, nebijok ir žodžio nenumesk“ (Just. Marcinkevičius); „Gyvent! gyvent! gyvent sau ir pasauliui!“ (S. Nėris); „Mūsą tyla juokiasi iš mūsų plepumo“ (Just. Marcinkevičius).

Samprotavimas gali būti didesnis, ilgesnis, sudarytas iš kelių, net keliolikos sakinių (fragmentinis). Fragmentiniai aforizmai yra trijų dalių: 1) bendras teiginys (tezė, prielaida, hipotezė, klausimas ir pan.), 2) teiginio plėtotė, argumentacija, 3) apibendrinimas, išvada.

Kūrinyje stilistinės pasakotojo kalbos formos retai būna „grynos“: jos pinasi, jungiasi, kryžiuojasi, linkusios sintetizuotis.