Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Laikas

 

Lietuvių kalba skiria dabarties (esamąjį), ateities (būsimąjį) ir du praeities laikus (būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį), reiškiamus asmenuojamosiomis vientisinėmis veiksmažodžių formomis.

Esamasis laikas. Pagrindinė jo reikšmė – veiksmo sutapimas su dabartimi. Jo formomis atsakoma į klausimą (jis, ji) dabar veikia? Rašo rašinį. Stato namą. Tačiau pačių veiksmų yra visokių, įvairiai suprantama ir dabartis. Pavyzdžiui, yra žodžių-veiksmų: prisiekiu, pažadu, duodu, dovanoju. Veiksmo ilgumas lygus žodžio ištarimui. Todėl sunku čia skirti veiksmo eigą ir įvykį: ištarus žodį, veiksmas baigtas.

Yra veiksmų ir procesų, suvokiamų kaip prasidėjusių prieš kalbos momentą ir nesibaigiančių po jo:

Ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo į trobą sruvena pro atvirus langus. (S. N.)

Einu senyn ir jau po truputį anku, jau bematau lyg pro dūmus.

Ilgi veiksmai atrodo lygūs amžinybei:

Nemunas teka į Kuršių marias. Žemė sukasi apie savo ašį ir apie Saulę. (P. M.)

Ilgas veiksmas diktuoja supratimą „visada“. Veiksmas atitraukiamas nuo dabarties ir suvokiamas kaip apibendrintas – visais laikais vykstantis ir pasikartojantis:

Čia ji apalpo: tokiais atsitikimais moterys visada alpsta. (J. Blč.)

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. (A. B.)

Toks apibendrinimas tinka patarlėms:

Kur trumpa, ten trūksta.

Esamasis laikas, kuriuo atsakoma į klausimą ką jis dabar veikia?, yra tik eigos veikslo. Negalima pasakyti Jis dabar parašo. Parašo visada, dažnai, jau moka parašyti, bet tik ne dabar. Taigi eigos veikslas ir skiria pagrindinę esamojo laiko reikšmę nuo šalutinių (išvestinių).

Esamasis laikas reiškia dabarties veiksmą, o dabartis visada aktualesnė, vaizdingesnė už praeitį arba neišgyventą ateitį. Todėl esamasis laikas, vartojamas kitų laikų kontekstuose, suaktualina praeities ar ateities veiksmus:

Pabudo miške lokys, pabudęs čiupt, čiupt – šlaunies nebėra. (P. C.)

Bet seniau būdavo pasaulis puikesnis. Išeini žmogus tankumynan, ir kūnas tik eina, tik eina pagaugais. (V. K.)

Mes juos tyliai apsupsim. O aš gi prūsas, saviškis, galiu prieiti arti. Sargybinį tyliai pakloju, miegančiam Mantui per galvą, o paskui surišu. (J. G.)

Būtųjų laikų yra du – būtasis dažninis ir būtasis kartinis. Jiems bendra tik tai, kad jie abu reiškia praeities veiksmus. Bet būtojo dažninio laiko formoms būdingas didesnis atstumas nuo kalbamojo momento ir apibendrinimas (neapibrėžtumas). Galima pasakyti Aš šiandien jau tris kartus valgiau, bet šiame kontekste visiškai neįmanoma būtojo dažninio laiko forma valgydavau.

Būtasis kartinis laikas reiškia praeityje vykusį vieno karto veiksmą:

Tą vakarą mudu ėjome namo. Bet atėjo žiema, nugrindė tiltus per ežerus. (V. K.)

Pirmajame sakinyje ėjome yra eigos veikslo, o antrajame atėjo – įvykio veikslo. Abiem atvejais reiškiamas vieno karto veiksmas. Skirtumas tik tas, kad veiksmažodžio formoje atėjo vieno karto reikšmė pažymėta morfologiškai priešdėliu at-. Todėl forma atėjo stilistiškai neutralioje kalboje negali būti pavartota su prieveiksmiu dažnai atėjo. O eigos veikslo veiksmažodis ėjo neturi afikso, žyminčio vieno karto reikšmę, todėl jis vartojamas ir kartiniam, ir kartotiniam veiksmui reikšti: dažnai eidavo. Tinka kaip būtojo dažninio laiko sinonimas:

Tuščia būdavo jūra, ir niekur nesimatė nei laivo, nei valtelės, tik kopose siautė vėjas, lingavo šiurkščius viksvynus, ir bėgo, skubėjo prie kranto baltakartės bangos. Pribėgusios jos papuškėdavo į krantą, šnarėdamos išsiliedavo paplūdimy ir apsiputojusios traukdavosi atgal į jūrą. (A. V.)

Būtiesiems laikams veikslų skirtumas yra didžiai reikšmingas. Iš baltų kalbų tik viena lietuvių kalba turi būtąjį dažninį laiką, pradarytą su priesaga -dav- iš bendraties (rašy-ti: rašy-dav-o). Ši priesaga baigtinį vieno karto veiksmą paverčia kartotiniu tęstiniu veiksmu: nuėjo – nueidavo. Be to, -dav- apibendrinta kaip morfologinė gramatinio kartojimo priemonė ir eigos veikslui. Taip susidaro ėjo – eidavo priešprieša, kur ėjo vartojama plačiau už eidavo – ir kartiniame, ir dažniniame kontekste. Būtasis dažninis laikas kokių ypatingesnių stilistinių atspalvių neturi. Jis gali būti tik apibendrinamąją reikšme turinčių kitų laikų sinonimas:

Mano metais tėvai nebūdavo tokie kuklūs su savo vaikais, kaip kad dabar. Ne taip pasakei – diržu gavai, ne taip pasielgei, ne taip žengei – iena ar pagaliu suvanos, kas tik jiems rankon pakliūdavo. Bet manai, kad mes tėvų bijojome? Nė kiek! Tik, būdavo, žiūri, kur pasprukti. (V. K.)

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžius ištisai čia galima pakeisti būtojo dažninio laiko formomis, informacija nepasikeistų, bet labai pasikeistų teksto stilius.

Būtasis kartinis įvykio veikslo laikas vartojamas apibendrintų laikų situacijoje tik tada, kai specialiai reikia pabrėžti kartojamo veiksmo vieno karto svarbą:

O jei kuomet išgirdo nuo vyro rūstesnį žodį, tuojau nulėkusi parsivedė motiną. (Ž.)

Nėra (teisybės), vaikeli. Sunku prisipažinti, bet tikrai jos nėra. Štai musė lekioja, tu ją užmušei, sutrynei, ir sako žmonės – nėra tau jokio nusidėjimo. Paukštį nušauk – nėra, kiaulę paskersk – nėra. Vien jei žmogų užmušei – didelis jau nusidėjimas. (V. K.)

Būsimasis laikas padarytas iš bendraties su priesagomis -si- ir -s- (rašy-si-me, rašy-si-te, rašy-s). Jis reiškia ateities veiksmą. Kadangi tas veiksmas dar nėra patirtas, jį galima įvairiai vertinti.

Pagrindinė reikšmė yra konstatuojamasis ateities veiksmas:

Žiūrės ten mama pro langelį, kai vakaras pievoj garuos. (S. N.)

Konstatuojama su įsitikinimu, kad taip tikrai bus, reiškiama galimybė ar tikimybė, abejonė, liepimas:

Tęsiu tęsiu pradėtą tulpelę, ausiu ausiu tamsias eglutes. Ir įausiu savo saulelę, ir įausiu savo žvaigždes. (J. Dg.)

Dabar su visais reikia gyventi geruoju. Matai, kokie laikai. Dar vėl padegs. (A. V.)

Iš kur čia rasis piktos dvasios, kad visur kryžiai, bažnyčios. (V. K.)

Kurių balų aš čia galvosiu, – sako sraigė. – Aš jūsų pasaulio nė žinoti nenoriu. (J. Blč.)

Per tave, moterie, turi pasireikšti dievų valia. Trauksi burtus. Matai – trys kardai. (J. G.)

Neigiamosios formos gali reikšti teigimą:

Gal turi, Jankelien, degtinės buteliuką? – nedrąsiai paklausė bernas.

– Kur neturėsi geram žmogui! – atsiliepė Jankelienė. (V. K.)

Čia esamojo laiko situacija ir esamojo laiko reikšmė.

Kitu laikų kontekste būsimasis laikas neturi ateities veiksmo reikšmės:

Koks didelis ančiukas! Visai nepanašus į kitus! Ar nebus jis tiktai kalakučiukas? (J. Blč.)

Nespėjo nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į gerklę. (K. B.)

Būsimajam, kaip ir kitiems laikams, būdingas apibendrinimas:

Neskauda ir krembliui, kai jį nurauni. Nenurausi, jis pats tuojau suglebs ir žus, nieko gera nepadaręs. O nurausi, išrūginsi – širdelę kam nors atgaivinsi. (V.)

Čia jį galima pakeisti ir apibendrinamuoju esamuoju laiku. Jis artimas esamajam. Tinka priežodžiams, patarlėms:

Nuo aukščiau pulsi – labiau susikulsi.

Apibendrinamasis būsimasis laikas dažnai vartojamas būtojo dažninio laiko kontekste:

Kai apsitaisys, būdavo, Veronika naująja, jos pačios išausta rainele, gelsvas kaseles supins dvigubu vainikėliu, perriš jas raudonu kaspinėliu, padabins žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisisegs gėlės žiedelį ir apsiriš balta skarele, – tai į ją pažvelgus Dievas žino kas darydavos ne vieno vaikino širdyje. (A. V.)