Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Lyrikos žanrai
 

Žanrinė lyrikos klasifikacija susiklostė antikoje. Laikui bėgant, vieni žanrai (pvz., ditirambas, panegirika) nebuvo plačiau kultivuojami, kiti keitė savo pobūdį. Atsirado naujų žanrų, kurie taip pat keitėsi įvairiose epochose, įvairių tautų lyrikoje.

Žanrinės klasifikacijos pagrindais galima laikyti lyrinio išgyvenimo pobūdį, kompoziciją ir kalbos specifiką. Apdainuodamas pasirinktą objektą, autorius gali jį aukštinti, gali jo gailėtis, gali jį išjuokti. Toks trejopas išgyvenimo pobūdis yra trijų lyrikos žanrų – odės, elegijos ir satyros – atsiradimo pagrindas. Kiekvienas šių žanrų reiškiasi skirtingomis kompozicijos ypatybėmis.

Odė (gr. ōdē – giesmė) – giriamojo, iškilmingo pobūdžio kūrinys, kuriame aukštinami įžymūs didvyriai, svarbūs istoriniai įvykiai, aukšti etiniai, politiniai idealai, tėvynė ir kita. Kalbai būdingas pakilus tonas, hiperbolizacija, „ekstaziškas kalbėjimas“ (V. Zaborskaitė). Lietuvių lyrikoje odė reta. Pirmieji autoriai – D. Poška, S. Stanevičius („Šlove žemaičių“). Tačiau odės žanro stilistika būdinga kai kuriems V. Kudirkos, Maironio, V. Mykolaičio-Putino ir kitų poetų eilėms. Pavyzdžiui, odiškos intonacijos skamba V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Žemei“:

Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!

Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.

Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia –

Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu ... t. t.

Odei artimi (odiški) žanrai yra himnas (Just. Marcinkevičiaus „Himnas“: „Aš šlovinu tekančią saulę, / iš miego pabudusį žmogų“... ir t. t.), giesmė (V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, Maironio „Lietuva brangi“, „Marijos giesmė“, J. Baltrušaičio „Ryto giesmė“, S. Nėries „Gyvenimo giesmė“ ir kt.), pakilaus pobūdžio daina (Maironio „Milžinų kapai“, Just. Marcinkevičiaus „Kaip laisvė“ ir kt.). Apskritai takoskyra tarp minėtų žanrų nedidelė.

Odiškų žanrų tinkamumas vaikų skaitymui, jeigu jie atitinka vaikų suvokimo galimybes, problemų nekelia.

Elegija (gr. elegeia – rauda) – „vienas iš seniausių ir garbingiausių lyrikos žanrų“ (V. Daujotytė). Jos turiniui būdingi liūdni, kartais filosofiniai apmąstymai. Elegijose individualūs išgyvenimai stelbia visuomeninius motyvus. Paprastai elegijos pasaulis švelnus, lyriškas, kartais skaudus, dramatiškas (pvz., B. Brazdžionio „Neregio elegija“). Taigi, anot V. Daujotytės, svarbiausias elegijos akcentas – nuotaika. Pirmieji mūsų elegijų kūrėjai – A. Vienažindys, P. Vaičaitis. Šio žanro eilėraščių yra sukūręs beveik kiekvienas mūsų poetas klasikas. Elegija, galima sakyti, atgimsta dabartinėje mūsų poezijoje; pavyzdžiui, Just. Marcinkevičiaus „Septynios meilės elegijos“, A. Baltakio „Strazdiškio elegijos“. Elegiškais tonais skamba daug J. Vaičiūnaitės, V. Martinaičio, J. Strielkūno ir kitų poetų eilių.

Elegijai giminingi žanrai – rauda, romansas, epitafija.

Rauda į lyriką atėjo iš tautosakos. Literatūrinė rauda išlaikė tautosakinei raudai būdingą graudulį, gailų skundo, kartais aimanos toną. Būdingu raudos pavyzdžiu gali būti Just. Marcinkevičiaus kūrinys „Brolio apraudojimas“:

Ką tu parsinešti ketini

Iš tos žemės, į kurią eini?

 

Ant kokios kuklios laukų gėlės

Supsis tavo nekalbi vėlė?

 

Ir kokių padargų geležis

Tau ant rankų pūslėmis pražys?

 

Kokį vargą ant galvos tavos,

Kokį darbą ten tau sugalvos?

 

Ko tu dar nemoki, nežinai?

Pailsėk nors šiandien. Amžinai.

Raudų yra parašę M. Martinaitis, J. Degutytė ir kt.

Epitafija – mirusiojo garbei skirtas eilėraštis, glaustas įrašas antkapiniuose paminkluose. Mūsų poezijoje nemažai epitafijų yra parašęs S. Geda (eilių romanas „Žalio gintaro vėriniai“).

Romansas “ dainiškas eilėraštis apie greitai praeinantį laiką ir visa, kas gyvenime miela, žavu, – meilę (vyraujantis motyvas), jaunystę, laimę, gyvenimą:

Vasara buvo... Jūra kvatojo.

Buvo saulutė – buvo draugai.

Dabar tu vienas. Eini, sustoji...

Tarsi paklydai ar pavargai.

 

Eini, sustoji... Skundžias alėjos,

Kaip jos nemėgsta drėgno rudens.

Klausais: gal meilė pamario vėjuos

Balta žuvėdra pasivaidens...

                             (S. Nėris. Kaip ir tas vėjas)

Romansų parašė daugelis mūsų poetų klasikų. Tarp jų minėtini S. Nėries, P. Raščiaus, P. Širvio kūriniai.

Satyra susiformavo romėnų poezijoje. Tai buvo tam tikros kompozicijos ir savito stiliaus kūrinys, išjuokiantis ir smerkiantis kai kuriuos asmenis, papročius, visuomeninio politinio gyvenimo reiškinius. Jame būdavo pamokymų, moralų, didaktikos. Satyra gyvavo iki XVIII a. Naujaisiais laikais tokio pobūdžio satyros neberašomos. Senųjų satyrų apraiškų yra likę P. Vaičaičio eilėse. Satyromis savo komiškuosius kūrinius vadino Maironis. Šiandien tai, ką vadiname satyra, yra tam tikra komizmo ypatybė, kuri gali reikštis daugelyje žanrų: epigramoje, pasakėčioje, anekdote, satyriniame eilėraštyje, satyriniame romane, apsakyme, komedijoje ir kt.

Epigrama – nedidelis glaustos formos satyrinis ar humoristinis kūrinys. Būdinga epigramos kalbos savybė – apibendrinantys sakiniai, teiginiai:

Principingumas – rimtas faktorius.

Kūrybos kelias toks slidus!

Kitiems aš griežtas kaip redaktorius,

Sau kaip poetas – atlaidus.

                                                      (G. Kanovičius. V. Reimeriui)

Yra lyrikos žanrų, kurių susidarymo svarbiausias veiksnys yra kompozicija, rimavimas. Iš lokių žanrų minėtini sonetas ir trioletas.

Sonetas – keturiolikos eilučių kūrinys. Jis susiformavo renesanso epochoje ir išliko nedaug pakitęs iki mūsų dienų. Lietuvių soneto autoriai – Maironis, V. Mačernis, V. Mykolaitis-Putinas, J. Aistis, Just. Marcinkevičius ir kt.

Keturiolika soneto eilučių strofomis pasiskirsto dvejaip: du ketureiliai ir du trieiliai arba trys ketureiliai ir dvieilis. Sonetuose tam tikra tvarka turėjo būti išsidėstę rimai. Juose negalėjo pasikartoti eilutės, frazės. Šio žanro turinys taip pat kanonizuotas: rimtas, supoetintas, šiek tiek pakilus. Dabartinėje lyrikoje daugelio šių reikalavimų nebesilaikoma.

Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys. Jo kompozicija grindžiama eilučių pakartojimu (spiralinė kompozicija): pirma eilutė sutampa su ketvirta ir septinta, antra su aštunta. Trioletuose rimtis derinasi su žaisminga intonacija, pakartojimai stiprina kūrinio muzikalumą. Minėtini K. Binkio trioletai, kuriuos jis vadino „utomis“ (terminas iš japonų poezijos). Pavyzdžiui, „Aguonėlės“:

Ugniaspalvės aguonėlės

Po rugius visur liepsnojas,

Lyg išklydę rojaus vėlės,

Ugniaspalvės aguonėlės...

Visas kraštas – vienos gėlės!

Ar čia žemė, ar čia rojus?

Ugniaspalvės aguonėlės

Tik liepsnojas, tik liepsnojas ...

Eilėraštyje impresionistinis, išdidintas aguonėlių vaizdo įspūdis – jų „liepsnojimas“; įspūdį stiprina muzikinis pradas – pirmos ir antros eilučių kartojimas griežta nusistovėjusias tvarka.

Savaip su lyrika susijusi baladė. Baladė atsirado viduramžiais, smarkiai keitėsi, didesnio apibrėžtumo įgijo romantizmo laikais. Baladė – „sintezės žanras“: ji jungia lyrikos, epo ir dramos elementus. Vienos baladės – lyrinės, jos artimesnės eilėraščiui, kitos gali būti grindžiamos siužeto pasakojimu (pvz., Maironio „Jūratė ir Kastytis“). Baladžių pasaulis romantiškas, fantastiškas, stebuklingas, pilnas nerimo ir paslapčių. Siužetas (ar lyrinis vyksmas) įtemptas, dramatiškas. Herojus, jeigu jis yra, vadovaujasi aukštais idealais, tauriais principais. Baladės gali būti grįstos sakmių, padavimų medžiaga, istorinio įvykio ar didvyriško žygio prisiminimais. Baladėse justi iracionalios jėgos galia, jos lemtingas sprendimas (Maironio baladėje „Jūratė ir Kastytis“ tokia jėga yra „smarkus Perkūnas“).

Lietuvių poezijoje įsidėmėtinų baladžių parašė Maironis, Just. Marcinkevičius („Mažoji trilogija“, „Devyni broliai“), M. Martinaitis.

Taigi lietuvių lyrikoje galima rasti įvairių žanrų. Tačiau pagrindinį jos fondą sudaro eilėraščiai, nepavaldūs jokiam tradiciniam žanrui, nes juose nesilaikoma griežtų taisyklių ir normų. Tokie kūriniai vadinami tiesiog eilėraščiais.

Eilėraštis – dabartinių literatūrologų taip pat laikomas žanru – pagrindiniu, universaliausiu žanru. Eilėraščio žanras gana įvairus tematikos, kompozicijos, ritmikos, intonacijos ir kitais atžvilgiais. Kai kuriuose kūriniuose gali suskambėti elegiškos, satyrinės ar kitokios intonacijos, nesugriaudamos eilėraščio kaip žanro. Lietuvių lyrikoje labiausiai įsitvirtinęs lyrinis eilėraštis, kuris nuolat įvairėja, atsinaujina, atlaiko pretenzingas modernizmo atakas.

Taigi sąvoka „eilėraštis“ turi dvi reikšmes: 1) visi eiliuoti lyrikos kūriniai yra eilėraščiai (odė, elegija, sonetas ir kiti žanrai, parašyti eilėmis); 2) eilėraštis yra tam tikras neapibrėžto turinio ir formos žanras tarp kitų lyrikos žanrų.