a) Keleivinis lengvai įveikė kalną, // valandėlę dar buvo matyti paskutinio vagono raudonas signalas, // bet ir tas dingo posūkyje;

b) Draugai susėdo pakrūmėj, // ir Petras sužinojo viską, kas atsitiko Šilėnuose.

V – P: Knygutę jam padovanojo Krizas, // ir meisteris nenorėtų, kad ji dingtų. Ligonis buvo labai silpnas, menkai berodė gyvybę, // bet vos prikišo jam obuolį prie nosies, jis bematant atsigavo ir sveikutėlis atsikėlė iš lovos. Ką jie ten kalbėjo, ką darė, niekas nežino, // tik namo pargrįžęs prašė Zubrys tėvo puotą ruošti.

V – B: Petras būtų norėjęs pasikalbėti su Katre vienu du, // bet jis supranta – nepadoru vienai merginai eiti pas jį į daržinę. Miške staklės, ant avių vilnos, //  o jau milą audžia.

P – P: Kur mūsų nėra, ten veršiai midų geria, // o kad mes nueinam, tą pačią putrą nedarytą srebiam.

B – B: Misiulis galėtų paskolinti (pinigų), Kukis galėtų paskolinti, // bet jie nepaskolins, jie ant tavęs pikti.

S – P: Akmenėliai susidavė į statines, bet niekas nekrutėjo, // ir jis negalėjo suprasti, kas čia atsitiko. Visas kaimas žino, kad Petras kurią dieną pasipirš Katrei, // bet eina metai po metų, o vestuvių vis dar nesulaukia.

P – B: Tu praradai visas savo prekes, kur buvo tame laive, // bet nebijok, aš tave atlyginsiu kitu būdu. Pašaro pakanka, tvarte vietos yra – // bet jis (Anundis) negali tiek avių šerti, kai meisteris nė vienos neturi.

S – B: Aušra saulėtekio nušvis, ir užsimerks nakties šviesybės, // neras tik atilsio širdis: viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Šio tipo mišriuosius sakinius kartais sudaro daugiau nei dvi dalys, bent viena jų yra sudėtinė, pvz.: Balys jau buvo beeinąs namo, // tik štai krustelėjo, sujudo minia, // ir visi suvirto į skersgatvį, kur sustojo „Raudonojo kryžiaus“ automobilis.

O jei turėtum savo žemės kąsnelį, savo pastoge, // tai ir sveikata kitokia būtų, ir gyventumėm kitaip... Bernas apsivilkdavo sermėga, aš – kailiniukais, // kad nešalta būtų ant žemės gulėti. Kuo tos peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, // buvo neaišku. Nebeišmano galva mano, // kur tave pakreipt, kurion pusėn kelią parodyti.

Eisianti (močiutė) pas kunigą, // kad iš bažnyčios paskelbtų – senis velnią virina. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, // visados sakydavo: reikia Jokūbas pasikviesti, be jo niekai. Manai, vaikeli, // kad mane višta mėšlyne iškapstė, todėl aš tėvo neturėjau.

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, ir ežeras veržias platyn, – // banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn. Nors jau buvo gerokai po pusryčių, saulė pro gluosnių viršūnes kilo, // seklyčios langinės visos tebebuvo uždarytos, o iš kamino smarkiai tebesivertė juodi dūmai.

V – S: Žinau jau – // vaikams duonos neužteko, o kišeniuje vėjai švilpauja.

V – P: Prašyk, Anundi, ko širdis geidžia – // viską padarysiu.

S – S: Vienos tų margių jau buvo iš rudens įsėtos, ir dabar jose žaliavo retučiai rugeliai; // kitos tik paruoštos sėjai, ir apdegę milžinų kelmai stirksojo iš suartos žemės.

P – P: Kur žiūri – ten mėsa, // kur pjauni – ten kaulas.

S – P: Visos galvos atsigręžė, ir visos akys sužiuro į Veroniką: // pasirodė jai, kad kiekvienas atspėjęs jos nuodėmę.

S – B: Ne viena nelaimė ištiko Ilgį, ne viena liga prikibo jį: // ir ranką jam sopėjo, ir karštinė svilino, ir drugys krėtė.

P – B: Atsiminiau, kad žmogų užmušiau; // šiurpas mane visą paėmė, plaukai ant galvos atsistojo.

Žymiai rečiau šio tipo mišriuosius sakinius sudaro daugiau nei dvi vienarūšės dalys, pvz.: Aplinkui kaip apmirusios šerkšno aptrauktos stovi aukštos pušys ir eglės; // jų ilgos nulinkusios šakos nusvirusios ligi pat žemės, // taip ir rodos, kad iš po tų šakų žybčioja žalsvos vilkų akys; // regis, tuojau ims ir iššoks vilkas. Narsus buvo Šarūnas, bet Šviedrys dar narsesnis; // šveitrus buvo Šarūno kalavijas, bet Šviedrio dar šveitresnis; // ristas buvo Šarūno žirgas, bet Šviedrio dar ristesnis.

Ypatingą tipą sudaro mišrieji sakiniai, susidedantys ne mažiau kaip iš trijų vienarūšių dalių, susijusių nevienodais sintaksiniais ryšiais. Paprastai visos dalys, išskyrus paskutiniąją, susietos be jungtukų, o paskutinioji jungiama sujungiamuoju jungtuku, dažniausiai ir, o:

Lūpos nusvyra žemyn, // žandai apdrimba, // kaktą išvagoja raukšlės, // veidas papilkėja, // o jis (Skrodskis) visas tarsi palūžta, susimetęs į kuprą savo krėsle.

Pelė stiklo nesugrauš, // butely pinigas nesušlaps, nesupelės, // o piktas žmogus nesusipras, kur ieškoti. Tuo tarpu saulutė jau pasislėpė už daržinės stogo, // šešėlis pasiekė suolus, kur sėdėjo Balsių svečiai, // ir vėsos srovė pūstelėjo iš lauko. Nuo saulės spindulių visa prigimtis buvo kaip ir apsnūdusi, pailsusi; // medžiai stovėjo tyliai, – nė vienas lapelis nekrutėjo; // tik retkarčiais rėkavo miške čirkšlys, skelbdamas lietų, ir kažin kur toli, plaukdamas ore, giedojo savo giesmę vieversėlis.

Nuo tolimesnių ir artimesnių stuobrių žiūrėjo į apsinakvojusius žmones pelėdos, dejavo apuokai; // po medžiais tamsoje švietė puiriai, vietomis mirkčiojo paslaptingi žiburėliai, // ir kai viršum miško patekėjo mėnulis, lyg kokios pasakiškos būtybės pradėjo klaidžioti apie ugniakurus.

Yra mišriųjų sudėtinių sakinių, sudarytų iš trijų nevienarūšių vientisinių dėmenų. Du iš jų susiję su trečiuoju dėmeniu, kiekvienas su kita sakinio dalimi jame. Vienas šių dviejų dėmenų visada įsiterpęs į. trečiąjį dėmenį. Pvz.: Aš viską žinau, tėvai, kas pono rūmuose darosi, ir sakau tau: nevaryk dukters į dvarą.

Tekste mišrieji sudėtiniai sakiniai gali įeiti į dar sudėtingesnių sakinių sudėtį:

Žirgas stenėjo bėgdamas, šonai nuputojo, o žąslai krauju teškėjo, // bet nieko nepaisė Ilgis vieno troškimo pagautas. Sakykite, ar taip visi prisisotino, ar senutė be padažo kukulius patiekė: // Simas žegsi, baltakiuoja, o Jonas laka vandenį.

Kartais visos sudėtinio sakinio dalys atitinka mišriuosius sudėtinius sakinius, pvz.: Gerai, vaikeli, kad imies darbo, reik steigtis (stengtis) padėti tatulėliui; // matai, kaip jis vargsta, darbuojasi, maitina mus visus; iš jo kruvino prakaito turime duonelės, apdaro ir gyvulėlių kiek reikiant.