Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Papildinys

 

Papildinys – tai antrininkė sakinio dalis, kuri papildo, paaiškina veiksmažodinį ar būdvardinį tarinį ir gramatiškai jam priklauso. Jis dažniausiai reiškiamas daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio galininku, kilmininku, naudininku, įnagininku, linksniais su prielinksniais, rečiau kitomis morfologinėmis priemonėmis (bendratimi, padalyviu, būdvardžiu ar dalyviu).

Tai gana svarbi sakinio dalis: papildinys konkretizuoja tarinį, kuris be jo dažniausiai būtų neaiškus, pvz., neša (ką?). Su tariniu papildinys yra susijęs objektiniais santykiais ir atsako į įvairius objektinių linksnių klausimus: ko? kam? ką? kuo? su kuo? apie ką? ir kt. Į papildinio sąvoką įeina gana skirtingų reikšmių dalykai, kurie sintaksinės semantikos tyrinėjimuose turi net atskirus pavadinimus (tiesioginis objektas, adresatas, priemonė ir kt.). Todėl tam pačiam sakinio tariniui gali priklausyti keli skirtingų reikšmių papildiniai: Replėmis ištraukė jam dantį. Stalą apkloti pirktine drobule (I. Simon).

 

Vientisinis papildinys

 

Galininko papildinys. Iš visų papildinio rūšių galininko papildinys yra pats dažniausias ir turi ryškiausius papildinio bruožus. Kadangi jis rodo objekto (ar objektų) visumą, jam nebūdingas neapibrėžtumas.

Šio papildinio, kaip būtino nario, reikalauja daugybė tranzityvinių (galininkinių) veiksmažodžių. Savybė prisijungti galininko papildinį slypi veiksmažodžio reikšmėje, vadinamoje tranzityvumu, kurį kartais rodo atitinkamos morfologinės priemonės.

Galininko papildinio reikalauja šios svarbesnės veiksmažodžių grupės:

Fizinio veiksmo veiksmažodžiai, kur objektas kaip nors veikiamas, transformuojamas, keičiama jo padėtis: Nuėdė oželis žalias rūteles. Lėta kiaulė gilią šaknį knisa. Paukštė mažą paukštelį šildo plunksna švelnia (S. Nėr). Vėjas šniokšdamas gainiojo lietų ir pilkus debesis (Žem). Pavasarį motina mane parsivedė namo (I. Simon).

Veiksmažodžiai, reiškiantys kalbėjimą, mąstymą, įvairius suvokimus bei pojūčius ir t. t. (kalbėti, sakyti, galvoti, mąstyti, mokėti, suprasti, žinoti, jausti, mėgti, mylėti, gerbti): Štai ben(t) vieną tik žodelį jums pasakysiu (K. Don). Darbas meistrą giria. Mokėtų raštą – žinotų kelią (P. Cvir). Atsimenu duoną iš grikių ir pjuvenų (P. Cvir). Kasiulienė užmiršo savo nesusipratimus ir barnius su sūnumi (V. Krėv).

Veiksmažodžiai, reiškiantys priklausymą, įgijimą ko nors ir t.t.: Turiu brolį kalvelį. Tai mes gavom tą laišką ir daugiau nė vieno (P. Cvir). Jaunikaitis tylėdamas priėmė žiburį ir atsistojo (J. Balč). Iki aušros rankioja paskui vienuoliai po ledyną auksą (A. Vien).

Keletas beasmenių veiksmažodžių (skaudėti, sopėti, gelti, mausti, niežėti): Argi aš kalta, kad tau dantį skauda... (J. Avyž). Visą amžių dejavo: tai jam šonkaulį skauda, tai jam ranką gelia, tai šis, tai tas (I. Simon). Petį gėlė dideliai. Abiem mum lygiai sopėjo širdį (Vaižg).

Yra kelios dešimtys lietuvių kalboje veiksmažodžių (tarp jų pasitaiko ir intranzityvinių), kurie prisijungia galininko papildinį – tos pačios šaknies daiktavardį. Toks galininkas (kalbininkų vadinamas „figūra etimologica“) gana dažnas tautosakoje, ypač liaudies dainose ir raudose. Jis nepasako naujos sąvokos, o tik paryškina veiksmažodžio reikšmę. Dažniausiai tokie papildiniai vartojami šitokiuose junginiuose: darbą dirbti, vargą vargti, miegą miegoti, dainą dainuoti, kelią keliauti, karą kariauti, raštą rašyti. Pavyzdžiui: Aš išdainavau visas daineles. Aš ne miegą miegojau – tai dūmužę dūmojau. Pasakėlę pasakoja, poringėlę porina apie tuos pasaulius... (V. Krėv). Ar kūlę kūlė, ar mynę mynė, ar molę malė – visa Napalys dirbo netingėdamas (Vaižg).

Kai kurie slinkties veiksmažodžiai, gavę priešdėlius ap-, iš-, pri-, už-, (apeiti, apibėgti, išvaikščioti, prieiti, privažiuoti, užeiti „netikėtai užklupti“), gali tapti tranzityviniai ir valdyti galininką, savo reikšme sinonimišką vietos aplinkybei: Kiek apsiraminęs, jis apėjo kalno viršūnę (J. Balč). Jojo, jojo, prijojo dobilų lauką. Važiuoja jiedvi ir privažiuoja dvi upes.

Kilmininko papildinys. Tai taip pat neretai pasitaikantis papildinys. Pagal tai, kokios reikšmės tarinį paaiškina, šio papildinio skiriamos kelios grupės.

Kilmininkas, valdomas veiksmažodžių, reiškiančių ko nors siekimą ar stoką (ieškoti, laukti, norėti, siekti, trokšti, gailėti, reikėti, ilgėtis, stigti, stokoti, pritrūkti, užtekti, pakakti): Stropiai ieško sau maisto avelės (I. Simon). Visą dieną senelė dairėsi vaikų (P. Cvir). Ten vargdieniai artojėliai šviesios laisvės laukia. Pagailėtum mano senos galvelės, vaikeli (J. Balt). Raudojo motina gera sūnelių savo (S. Nėr).

Kilmininkas, valdomas veiksmažodžių, reiškiančių vengimą, šalinimąsi ko nors (bijoti, vengti, šalintis, lenktis): Kiškis ir lapo bijo. Nei Mykoliukas žmonių šalinosi, nei įjuos dėjosi (Vaižg). Blogų žmonių lenkis iš tolo.

Kilmininkas, priklausantis tranzityviniams (galininkiniams) veiksmažodžiams su neigimu. Tai viena iš dažniau pasitaikančių papildinio rūšių. Jis užima tas pačias pozicijas kaip ir objekto galininkas, plg.: atvedė arklį – neatvedė arklio; gyrė pradžią – negyrė pradžios. Toks kilmininkas dažniausiai vadinamas neiginio kilmininku: Be skiedros medžio nenukirsi. Iš adatos kirvio nepadirbsi. Vokiečių savais nepripažinome (I. Simon). Niekad Vasaris nebuvo girdėjęs tokių patarimų (V. Myk-Put).

Kilmininko papildinio reikalauja, gavę neiginį ne-, ir intranzityviniai veiksmažodžiai būti, likti: Be pavasario nėra vasaros. Yra žmonių, nėra žmogaus.

Neiginio kilmininką gali valdyti ir tranzityvinio (galininkinio) veiksmažodžio bendratis, priklausanti bet kuriam veiksmažodžiui su neiginiu – suvestinio tarinio pagrindiniam nariui. Vadinasi, papildinys čia veikiamas ne tiesiogiai, o per tarpininką: Tačiau Baltakakčio sugauti nepavyko (K. Saj). Jau nebereikės žagrės valdyti seniui (I. Simon). Argi jis negalėtų dabar rasti darbo? (V. Krėv).

Kilmininkas, valdomas neveikiamųjų dalyvių (tarinio, išreikšto neveikiamosios rūšies dalyvių formomis), vadinamas dar subjekto, arba veikėjo, kilmininku: Ak, kaip gamtos mokama visa pinti į vieną visumą (Vaižg). Štai stirnos didokais šuoliais nubėgta (P. Maš). Tenai tetervinų raustasi, bruknių ieškota (P. Maš). Čia kiškio tupėta (J. Jabl). Vasarojus arklių išbraidytas.

Dalies kilmininko paprastai reikalauja tranzityviniai veiksmažodžiai. Toks kilmininkas esti dviem atvejais: 1) kai daiktavardžiai žymi ko nors tam tikrą masę, skaidomą arba dalomą; 2) kai skaičiuojamus daiktus reiškiantys daiktavardžiai turi daugiskaitos kilmininko formą (medžių, obuolių, svečių, žmonių, išvadų). Neskaičiuojamus, bet skaidomus daiktus reiškiantys daiktavardžiai gali būti arba tik vienaskaitiniai (cukrus, druska, duona, kava, medus, smėlis, šienas, vanduo), arba tik daugiskaitiniai (atliekos, drožlės, miltai, pamazgos, pusryčiai, sėmenys, smegenys, taukai). Bendra jų ypatybė yra ta, kad jie negali turėti skaitvardinių (vienas, du, trys... devyni ir t. t.) ar kitokių tam tikru mastu apibrėžtų (keli, keleri...) pažyminių: Kaži kas nupirko vaikams pyrago (Žem). Jis žiūri – ant stalo padėta valgio, gėrimo. Beapgaudinėdamas prisikrovė turtų (V. Krėv). Skaičiuojamus daiktus reiškiančių daiktavardžių dalies kilmininkas esti tik tais atvejais, kai jie turi daugiskaitos formą: Pro urvą prilindo pelių (J. Jabl). Miestelyje visur jau pristatyta vežimų, arklių (Žem). Upėje mažėja žuvų. Miške lapų vis tirštėjo, paukščių ir žvėrelių daugėjo (P. Maš).

Kilmininkas, valdomas kai kurių būdvardžių (gausus, kupinas, pilnas, reikalingas, vertas). Jis artimas dalies kilmininkui: Aukšti svirnai, kupini gėrybių (J. Avyž). Jis pilnas visokių suktybių (J. Jabl). Jie buvo arklių reikalingi (J. Jabl).

Kilmininko papildinio gali reikalauti ir bevardės giminės būdvardžiai, ypač tie, kurie pažymi tam tikrą kiekį (apstu, gausu, pilna, maža, siaura), rečiau kiti (gaila): Sode apstu vaisių. Šįmet pilna obuolių. Gaila senelio vargų ir pražuvusio aukso... (K. Saj).

Naudininko papildinys. Šis papildinys gali būti skirstomas į 3 reikšmių grupes.

Naudininkas, kurio reikalauja kai kurie veiksmažodžiai ir būdvardžiai (atstovauti, aukotis, tarnauti, pataikauti, vadovauti, kenkti, keršyti, prieštarauti, trukdyti; artimas, nuolaidus, naudingas, svetimas, žalingas): Kuo aš jam kenkiu? (J. Jabl). Dažnai tėvai be saiko vaikams pataikauja – ir patys vėliau daug bėdos ragauja. Atstovauja žmonių interesams. Jis Juozukui artimiausias buvo metais, dėl to dažniausiai su juo žaisdavo (P. Maš). Beveik visi gyvuliai naudingi žmogui (J. Jabl). Būsi nuolaidus visiems – ir kiaulės ant sprando atsisės.

Naudininkas, paprastai reiškiantis asmenį, „kurio interesais, kurio naudai atliekamas veiksmas“. Tokį naudininką valdo daugelis tranzityvinių veiksmažodžių, kurių veiksmas kam nors skiriamas (duoti, dovanoti, pirkti, siųsti, skirti): Vai, kas kartos tau mano vardą, kada kalnų nebus? (S. Nėr). Ugnį iš Olimpo žaizdro aš jiems padovanojau (V. Myk-Put).

Beveik visada su naudininku, reiškiančiu veikėją – gyvąją būtybę, vartojami veiksmažodžiai liepti, įsakyti, siūlyti, linkėti, drausti, padėti, trukdyti, kurių antrasis priklausomasis narys būna bendratis (suvestinio tarinio dalis): Ponas liepė tučtuojau jam išlipti iš medžio (P. Cvir). Mano vaikai padės Antanui pasidarbuoti (Žem). Leido jautis ir kiaulei gyventi.

Subjekto (veikėjo) naudininkas, žymintis beasmenio sakinio asmenį, kuriam kas nors atsitinka: Tik neprotingam žmogui viskas atrodo aišku. Baisu Igniui pasidarė (LzP). Dabar močiai atsirado naujo rūpesčio (Vaižg). Vasariui krūtinėje palengvėjo (V. Myk-Put). Teks dabar Gugiui pėsčiam purvyną klampoti... (V. Krėv). Martynukui sugelia širdį (I. Simon). Man darosi nesmagu ir baugu (J. Bil).

Įnagininko papildinys. Šis papildinys turi dvi ryškesnes reikšmių grupes: a) objekto įnagininką ir b) priemonės įnagininką.

Objekto įnagininko reikalauja kai kurie sangrąžiniai veiksmažodžiai (bjaurėtis, guostis, didžiuotis, domėtis, džiaugtis, gėrėtis, girtis, grožėtis, rūpintis, šlykštėtis, stebėtis, skųstis, žavėtis, puoštis, verstis), taip pat keletas kitų veiksmažodžių (abejoti, įkyrėti, įgristi, dvelkti, dvokti, kvepėti...): Vilius labai didžiuojasi arkliais (I. Simon). Jis vis guodžiasi savo sūnum, einančiu mokslus. Gėrėjosi už sodo banguojančiais javais (A. Vien). Būrelis svečių grožisi lyriška Nemuno gamta, giriomis (P. Cvir). Tamsta senas medžiotojas, tai tamsta pasikliauti galima (Vaižg). Senelė labai tuo pasipiktino. (J. Balč). Šile dar labiau pakvipo pušelių sakais (A. Vien).

Įnagininko papildinį gali turėti ir kai kurie būdvardžiai: kaltas, laimingas, įžymus, sotus, pvz.: Tuo ir jis yra kaltas (J.Jabl). Miegu sotus nebūsi.

Veiksmažodiniai būdvardžiai vedinas, nešinas, vežinas, geninas, varinas, velkinas bendrinėje kalboje taip pat vartojami su įnagininku: Atbėgo moteris vaiku nešina. Tada atsisveikino su vyru ir išėjo vaikais vedina į tėviškę. Parėjo žąsimis varmas.

Priemonės (įrankio) įnagininkas dažniausiai gramatiškai priklauso tranzityviniams veiksmažodžiams (paprastai aktyvaus veiksmo). Šis įnagininkas savo sintaksinėmis funkcijomis artimas būdo aplinkybei, pvz.: Beveik viską traktoriais įdirbo (J. Avyž). Šaukštu upės neišsemsi, sauja kalno nesupilsi. Delnu kūjo neatremsi, kakta sienos nepramuši. Vežėjas vėl šmiauškino botagu (Žem). Parbėgusios bobos vaistais nuramino ligonį (Žem).

Rečiau priemonės įnagininkas priklauso intranzityviniams veiksmažodžiams: Pumpurai vilki trilapiais kailinėliais, pripildytais oro (G. Isok). Indrė iš pykčio sugriežė dantimis (J. Avyž). Keistas buvo karalius: žiemą ratais, o vasarą rogėmis važinėjo (P. Cvir).

Priemonės įnagininko vietoj vartojamas ir įnagininkas su prielinksniu su. Tik bendrinėje kalboje jis kiek retesnis, tačiau klaida nelaikytinas: Su rėčiu vandens neatneši. Žmonės aria žemę su žambiais... (M. Val). Su liežuviu ir Rygą atranda. Duonos riekę ji labai storai aptepdavo su sviestu (I. Simon).

Papildinys, išreikštas linksniais su prielinksniais, turi gana daug įvairių reikšmių bei jų atspalvių. Ne visada šis papildinys ryškiai skiriasi nuo kai kurių aplinkybių – vietos, priežasties ar būdo. Tačiau tarp papildinio ir aplinkybių yra skirtumų. Vienas svarbiausių yra tas, kad linksniu su prielinksniu išreikštas papildinys veiksmažodžiui dažniausiai yra būtinas, o aplinkybė – fakultatyvus narys. Kitas skirtumas – prielinksninis papildinys kartais būna vienintelis tarinio priklausomasis narys, o aplinkybės, ypač vietos, dažnai turi visą jų „kompleksą“. Pagaliau dar vienas – bene pats svarbiausias – skirtumas yra tas, kad papildiniui tinka klausimas „atitinkamas prielinksnis + ko arba ką“ (pvz.: ant ko? iš ko? apie ką?), o aplinkybėms – kiti klausimai: kur? iš kur? kaip? kodėl?

Pagal tai, su kokiais linksniais vartojami, prielinksninį papildinį galima skirstyti į tris grupes.

Papildinys, išreikštas prielinksniais su kilmininku (prielinksnis + kilmininkas). Svarbiausi jų šie:

a) ant + kilm. (priklauso veiksmažodžiams bartis, niršti, pykti, siusti, širsti): Karalius užsirūstino ant jaunosios dukters. Ant gero žmogaus ir šuo neloja. Visi trys kartu sušuko ant Katrės (Žem).

b) be, iš, nuo, prie, už + kilm.: Pyniau vainiką iš dobilėlių (S. Nėr). Broliai tik pasijuokė iš jo ir nudūmė (J. Balč). Gynės vyrai nuo šalčio ir drėgmės (Vaižg). Laumės undinėlės griebia už kasų (S. Nėr).

Papildinys, išreikštas prielinksniu su galininku (prielinksnis + gal.). Svarbesni yra šie prielinksniai: apie (su veiksmažodžiais kalbėti, galvoti, mąstyti, pranešti, sužinoti, svajoti), į, prieš, už: Andrius visą vasarą svajojo apie mokyklą (A. Vencl). Atsiliepė Kaziukas į dėdės džiaugsmą (Vaižg). Eisiu aš prieš jį lankstytis. Teisybė už saulę šviesesnė.

Papildinys, išreikštas prielinksniu su su įnagininku: Jis atėjo su broliu. Ginčijasi su visais.

Papildinys, išreikštas bendratimi. Bendratis, priklausydama įvairiems veiksmažodžiams, papildydama juos, sakinyje dažniausiai turi veiksmo, proceso reikšmę. Tačiau lietuvių kalboje yra tokių tranzityvinių veiksmažodžių, kurie gali prisijungti bendratis, semantiškai artimas daiktavardžio galininkui ar kilmininkui. Tokiomis ypatybėmis pasižymi labai nedaug veiksmažodžių: daiktavardžio galininko bei kilmininko pakaitalais sakinyje gali būti bendratys gerti, valgyti, ėsti (apie gyvulius), lesti (apie paukščius), rūkyti, taip pat barti, mušti, rėkti: Išalko juodu valgyti (J. Jabl). Pavalgyti ar gauni? (J. Balt). Ant stalo pridėta jam gerti ir valgyti. Anė neša kiaulėms ėsti ir nieko nesako (I. Simon). Vaikai gauna kartais pilti, mušti, lupti (J. Jabl).

Kartais tokią daiktavardžio reikšmę turinti bendratis gali būti susijusi su daiktavardžiu ar daiktavardišku įvardžiu (tokie papildiniai laikytini sudėtiniais): Žiemą su vaikais užsigeisim šiupinio valgyti (K. Don). Mudu dar turime ir krepšy šio to užkąsti (V. Myk.-Put). Paukščiai neturėjo kuo misti ir šaltį kentėjo (P. Maš). Bematant atsirado visko valgyti ir gerti.

Tokiuose sakiniuose bendratis kai kuriomis sintaksinėmis funkcijomis savo reikšme labai artima daiktavardžiui. Tik ji gal kiek daugiau turi apibendrinamąją reikšmę, nutolusią nuo konkrečių valgomų ar geriamų daiktų pavadinimų. Skiriasi ji ir junglumu.

Bendratis, priklausanti kitokiems veiksmažodžiams ir turinti proceso bei veiksnio reikšmę, sakinyje laikoma suvestinio tarinio dalimi (pradėti arti, baigti kulti, turėti išvykti, žadėti sugrįžti, trokšti mokytis, liepti palaukti, padėti dirbti) arba tikslo aplinkybe (išeiti medžioti, išginti karves ganyti), nors neretai ir atsako į klausimą ko?

Papildinys, išreikštas padalyviu. Padalyvis, priklausantis tranzityviniams veiksmažodžiams girdėti, matyti, jausti, sakinyje atlieka panašų vaidmenį kaip ir galininkas: Vieną rytą jis vėl išgirdo dunksint (P. Cvir). Užgirdo broliai dainuojant ir nuėjo pažiūrėti. Matė kertant, nematė griūvant.

Papildinys, išreikštas būdvardžiais (dalyviais) ir bevardės giminės formomis. Bevardės giminės formos (būdvardžių, dalyvių, įvardžių) gali eiti galininko, kilmininko arba linksnio su prielinksniu pozicijoje ir turėti papildinio reikšmę: Sotūs alkano neužjaučia. Alaus turėk ir bijomam, ir mylimam (J. Jabl). O jei negausiu tos norimosios, palauksiu augančiosios. Kas galėjo apie tai pagalvoti? (J. Balč).

 

Samplaikinis papildinys

 

Papildinio tarpinius atvejus galima pavadinti samplaikiniu papildiniu. Apskritai jo raiška yra visai panaši į samplaikinio veiksnio raišką (tiktai linksniai kiti – kilmininkas, galininkas). Tai pakartojimai, sinonimai, įvardžių ir kitokios samplaikos, frazeologizmai, sudėtiniai pavadinimai bei antraštės: Aš padainuosiu dainų dainelę. Turtus naudas turi, meilės laimės neturi (Žem). O jau tų pėdų pėdelių sniege! (J. Balt). Be galo mėgau „Anykščių šilelį“ (A. Vencl). Jis pats užpultas devynių bėdų. Visa ko turi.

Įsimintina, kad papildinys nuo veiksnio skiriasi tik formomis: veiksnys reiškiamas vardininku, papildinys – netiesioginiais linksniais, išskyrus vietininką. Todėl netikslu vardininką laikyti papildiniu (Rugiai pjauti – sunkus darbas), plg. dar: Dega laužą. Laužas dega. Statę namą. Namas statomas. Juk sakinio dalis skiriame, atsižvelgdami į bazinę formą. Ypač tai tinka kalbamuoju apveju, nes veiksnys nuo papildinio niekuo daugiau nesiskiria kaip tik formomis ir sintaksinėmis funkcijomis.

 

Sudėtinis papildinys

 

Papildinys gali būti sudarytas iš dviejų ar kelių prasmiškai tarp savęs susijusių savarankiškų žodžių ar žodžių grupės, turinčios iš esmės vienos sąvokos reikšmę. Toks papildinys vadinasi sudėtinis.

Pagal struktūrą sudėtinis papildinys gali būti skirstomas į kelias grupes. Dažniausiai jį sudaro šitokios struktūros konstrukcijos:

1. Konstrukcija „kiekį reiškiantis žodis + kilmininkas“. Kiekio rodiklio pozicijoje dažniausiai eina žodžiai, kurie rodo tam tikrą kiekį ar skaičių (daug, daugelis, daugybė, aibė, dešimt, dvidešimt, šimtas, keletas, keliolika, kilogramas, litras, metras): Prisidėjai kišenes obuolių. Šiemet jie prikirto šimtą vežimų rugių. Pasėjo jam lauką miežių. Kiek aš tų dainų mokėjau, kiek pasakų!

2. Konstrukcija „objektinis linksnis + įnagininkas su prielinksniu su“: Vakare visi trys nutarė parduoti avelę su ėriuku (A. Vien). Pamėgink medaus su agurku (V. Krėv).

Šios sudėties papildinio komponentų santykis panašus į vienarūšes sakinio dalis, sujungtas sujungiamaisiais jungtukais, plg.: avelę su ėriuku – avelę ir ėriuką.

3. Konstrukcija, susidedanti iš objekto galininko ar kilmininko ir padalyvio ar dalyvio (dažnai ir su kitais priklausomaisiais žodžiais). Tokia konstrukcija (vadinama suvestiniu papildiniu) dažniausiai priklauso tariniui, išreikštam veiksmažodžiais girdėti, matyti, jausti, numanyti, sakyti, suprasti, žinoti, rasti, klausyti, laukti: Per tėviškės laukus išdegusius tave ateinant aš matau (A. Vencl). Kieme pamatė atvažiuojant mešką. Jau ir gegutę vakar kukuojant girdėjau (J. Jabl). Nebuvo matyti kaimenių, nebuvo girdėti piemenėlių šūkaujant (P. Maš). Tai vėl laukė tėvo pargrįžtančio (V. Krėv). Nelauki gaidelių pragystančių nei girios paukštelių sučiulbančių.

4. Konstrukcija, susidedanti iš neapibrėžiamųjų įvardžių vienas, katras, nė vienas, kai kas, kai kurie, kuris...+ kilmininkas (neretai su prielinksniu ). Ta konstrukcija paprastai vartojama galininko pozicijoje: Ar beradai ten ką nors iš savo buvusių draugų ar pažįstamų? (A. Vien).

5. Sudėtinį papildinį sudaro ir nežymimųjų įvardžių kas, kažkas, kas nors, niekas + kilmininkas ar bevardės giminės forma: Padarau kam ką gero, pikto. Kaip aš jauna nuėjau, nieko gero neradau. Prieveiksmiai daug, tiek, kiek irgi sudaro sudėtinį papildinį su būdvardžio bevarde gimine: Ir jie daug gera man linkėjo (J. Jabl).

Pagaliau sudėtinį papildinį gali sudaryti ir dviejų tarpusavy sutapusių įvardžių kilmininko, naudininko ar galininko linksniai (aš, tu, jis, ji + pats, vienas): Ta dalužė skirta man vienai! (S. Nėr).