Viduramžių literatūra

Trumpa viduramžių epochos apžvalga

Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas

Mindaugo krikštas ir karūnacija

Vokiečių ordino ir rusėnų kronikos apie Lietuvą ir baltus

Petras Dusburgietis

Henrikas Latvis

Hermanas Vartbergietis

Vygandas Marburgietis

Jonas Posilgietis

Haličo-Voluinės metraštis

Kiti rašytiniai šaltiniai apie Viduramžių Lietuvą

Lietuvos kelių aprašymai

Žiliberas da Lanua

Ambraziejus Kontarinis

Gdansko pasiuntinių pranešimas

Literatūrinės fikcijos

Epistolinė raštija

Gedimino laiškai

Algirdo laiškas

Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas

Jogailos privilegijos

Vytauto diplomatiniai raštai

Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas

„Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“

„Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“

Kęstučio konfliktas su Jogaila ir Kęstučio mirtis

Trumpa viduramžių epochos apžvalga

Reikia išsiaiškinti, kuo skiriasi sąvokos „raštija“ ir „literatūra“. Turime prisiminti, kad ir labai trumpai, turiningą Vakarų Europos Viduramžių literatūrą. Lietuvos raštija savo pirmuosius žingsnius žengė XIII amžiuje. XI a. pradžioje, 1009 m., pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Kur kas daugiau žinių apie Lietuvą pateikė kitataučiai XIII a., Mindaugui tapus vienvaldžiu valdovu. Iš XIV-XV a. esama palyginti gausių Gedimino, Jogailos, Vytauto diplomatinių raštų. XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje Lietuva priėmė krikščionybę. Deja, šio didžiulės reikšmės istorinio įvykio aprašymai ne visai patikimi. Išliko kai kurie seniausi lietuviški tekstai, atsiradę po krikšto. Viduramžiais pradėtas lietuvių tautai ir valstybei labai reikšmingas darbas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos – metraščių – rašymas rusėnų kalba. Iš pradžių, XV a. viduryje, jų svarbiausias tikslas buvo iškelti Vytauto nuopelnus ir galią.

Raštija vadiname tą rašytinį palikimą, kurio negalime priskirti prie grožinės literatūros kūrinių. Tai aktai, laiškai, privilegijos, istoriografijos, publicistikos, teisės veikalai, knygų pratarmės, taip pat Bažnyčios reikmėms skirti religinio turinio tekstai. Literatūros termino reikšmė platesnė: jis apima ir raštiją, ir grožinę kūrybą.

Senąją Lietuvos literatūrą (XIII-XVIII a.) pagal Europos kultūros ir stilių epochas, kaip minėjome, skirstome į keturis laikotarpius: Viduramžių, Renesanso, Baroko ir švietimo, arba Apšvietos, epochos pradžios literatūrą. Viduramžiams priklauso pirmieji negausūs Lietuvos valstybėje XIII-XV a. sukurti rašytiniai paminklai daugiausia lotynų ir rusėnų kalbomis.

Viduramžiais laikoma beveik tūkstantį metų Europoje trukusi istorinės raidos epocha. Pradžia skaičiuojama nuo Vakarų Romos Imperijos žlugimo V a. Tada germanai nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Kiek anksčiau (IV a.) jau buvo atskilusi Rytų Romos Imperija – Bizantija, egzistavusi iki XV a. vidurio, kai ją nukariavo musulmonai turkai. Vakaruose įsigalėjo lotynų, Bizantijoje – graikų kalba.

Svarbiausias Viduramžių visuomenės kultūrinės raidos procesas – krikščionybės plitimas. Krikščionybė, atsiradusi I a., susidūrė su žiauria Romos valstybėje vyravusios antikinės religijos opozicija, kol IV a. krikščionybę pripažino Romos imperatorius Konstantinas Didysis. Iki I tūkstantmečio pabaigos krikščionybė išplito romanų, germanų, slavų tautose. Krikščioniškojo Dievo kultas yra svarbiausia Viduramžių idėja. Šiai epochai būdingas taip pat valdovų kultas. Viduramžiai baigėsi, kai XIV a. Italijoje prasidėjo Renesansas - antikinės-kultūros atgaivinimas neatsisakant krikščionybės. Renesansas per kitus du šimtmečius apėmė visas Europos valstybes.

Viduramžiais gausi religinė literatūra buvo sukurta daugiausia lotynų ir graikų kalbomis. Vakaruose ją sudarė žymių teologų, filosofų, mokslininkų, kaip antai šv. Augustino (IV-V a.), šv. Tomo Akviniečio (XIII a.), Šv. Alberto Didžiojo (XIII a.) ir kitų darbai. Epochos mokslui labai nusipelnė Frankų imperatorius Karolis Didysis (VIII-IX a.). Be krikščionybės, Viduramžių literatūra patyrė antikinio pasaulio kultūrinio palikimo ir liaudies kūrybos poveikį.

Viduramžiais daug literatūros sukurta tautinėmis kalbomis. Tokie yra herojinio epo šedevrai poemos – prancūzų „Rolando giesmė“, ispanų „Giesmė apie mano Sidą“, germanų „Nybelungų giesmė“ ir kt. Grožinės kūrybos centrai buvo Prancūzija, Vokietija, Anglija, Skandinavija. Kuriama įvairių žanrų literatūra. Tai skandinavų sagos (proziniai pasakojimai), mitologinio pobūdžio rinkiniai „Edos“. Labai paplito eilėmis ir proza riteriniai-kurtuaziniai romanai. Nemažai jų parašyta Antikos temomis. Pirmasis Antikos pritaikymas kurtuaziniam, galantiškam skoniui yra „Aleksandro romanas“ – kūrinys apie Aleksandrą Makedonietį, šio nukariautojo gyvenimą. Parašytas graikų kalba apie 200 m., buvo išverstas į lotynų, o Viduramžiais sueiliuotas prancūziškai, Vergilijaus „Eneida“ sudaro prancūziško ir vokiško „Enėjo romano“ turinio pagrindą. „Trojos romanas“, parašytas dar nežinant Homero kūrybos, plito Prancūzijoje, Anglijoje. Tų šalių kalbomis buvo rašomi romanai apie karalių Artūrą. Jų kilmė keltiška. Tie romanai dar vadinami Apvaliojo stalo romanais. Keltų kilmės romanas „Tristanas ir Izolda“ sukurtas Prancūzijoje, juo buvo sekama daugelyje Europos šalių. Populiarią grupę sudarė ir romanai apie šv. Gralį. (Gralis – puošni, spindinti taurė, iš kurios gėrė Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę. Legenda pasakoja, kad jo mokinys Juozapas Arimatietis į taurę buvo surinkęs nukryžiuoto Jėzaus kraują iš Romos legionieriaus perdurto Jėzaus šono.) Vienas seniausių anglosaksų kūrinių buvo „Poema apie Beovulfą”. Beje, slaviškas „Aleksandro romano“ variantas „Aleksandrija” plito Rusioje, buvo gerai žinomas LDK. Romano vertimą į lenkų kalbą savo bibliotekoje turėjo Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas.

Iškilo daug sėslių ir klajojančių herojinės, lyrinės, satyrinės poezijos kūrėjų – skaldai, bardai, trubadūrai, minezingeriai, vagantai ir kiti. Savita buvo satyrinio, didaktinio, religinio pobūdžio miestiečių literatūra: fablio žanras, hagiografiniai pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, draminės misterijos biblinėmis temomis. Ją veikė pradėję kurtis universitetai.

Čia paminėta dalis populiariausių Viduramžių literatūros kūrinių ir žanrų. Žinios apie Vakarų ir Rytų Europos kultūrą pasiekdavo ir baltus, lietuvius, ypač kai susikūrė XIII a. Lietuvos valstybė. Deja, konkrečių duomenų apie literatūrinę, meninę Lietuvos kultūrą trūksta. Būta liaudies dainių, raudotojų, grota kanklėmis, vamzdžiais, dainuotos karo ir kitokios dainos, sutartinės. Kulto reikalus tvarkė arba patys kunigaikščiai, arba žyniai, kurie saugojo amžinąją ugnį, pranašavo. Jie gyveno prie saugomos ugnies buvusiuose būstuose, gaudavo dalį turto. XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas (Długosz) savo „Lenkijos istorijoje“ rašo, kad amžinąją ugnį sostinėje Vilniuje, „šalies širdyje, prižiūrėjo ir rūpestingai malkomis kurstė žynys, jų kalba vadinamas Znič“. Žynį lotyniškai J. Dlugošas vadina kunigu (sacerdote), o lietuviškai „Znicz“. Nemokėdamas lietuvių kalbos jis tą žodį pateikia slaviška forma, bet tai nekeičia esmės (gal tokią formą reikia sieti ir su galimu šventyklos pavadinimu „žynyčia“). Iš XIII a. šaltinių žinome lietuvių dievybių vardus (Andajus, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis, Nunadievis, Diviriksas, Medeina, Zuikių dievas, kultūrinis mitų veikėjas Sovijus), bet neaišku, kokiomis maldomis, kreipiniais, epitetais jie buvo garbinami – nežinome senameldiškų tekstų. Archeologija ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos meistrai mokėjo gaminti papuošalus, ginkluotę, būta orkestrantų ir dailininkų valdovų (Gedimino, Jogailos, Vytauto) rūmuose. Apskritai tai svarbios žinios, bet lietuvių raštijos ir literatūros istorijos tiesiogiai neliečia.

Vytautas, laimėjęs kartu su Jogaila Žalgirio mūšį, buvo miestietišku stiliumi lenkų apdainuojamas kaip didvyris. Gal ir lietuviai apie tai dainavo, tik tekstų niekas neužrašė. Štai lenkiškos dainos fragmentas:

Witolt idzie po ulicy,

Za nim niesą dwie szablicy.

Eina Vytautas gatve,

Už jo neša du kalavijus.

Čia turimi galvoje du kalavijai, kuriuos Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas (Ulrich von Jungingen) pasityčiodamas atsiuntė Jogailai ir Vytautui prieš Žalgirio mūšio pradžią, kad jie pradėtų kautynes.

Kitame fragmente dainuojama:

Hej, Polanie, z Bogiem na nie,

Już nam Litwy nie dostanie.

Ei, lenkai, Dievas lėmė,

Jau negausim Lietuvos.

Žodžiu, labai mažai kas žinoma apie senameldišką Lietuvą. Tačiau pabirų duomenų šiek tiek yra. Pavyzdžiui, apytikriai galima restauruoti, kokiu būdu senameldžiai lietuviai tvirtindavo taikos sutartis, šiuo atveju svarbūs trys dalykai: sutarties užrašymas, teksto antspaudavimas, žodinė priesaika ir tam tikra apeiga.

Antspaudus Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo jau nuo Mindaugo laikų. Sutarčių tekstai buvo rašomi rusėnų, vokiečių ir lotynų kalbomis. Tad mums belieka aiškintis, kokios galėjo būti žodinės priesaikos ir jas lydintis ritualas.

Kitataučiai krikščionys, sudarydami sutartis su lietuviais arba reikšdami jiems ištikimybę, bučiuodavo kryžių. Senameldžiai lietuviai, suprantama, to nedarė. Atrodo, simbolinę reikšmę turėjo auksinio diržo dovanojimas. Vytautas kaltina Jogailą, kad atėmė iš Jono Algimantaičio tėviškę, nors buvo tvirtai pažadėjęs to nedaryti: davęs ranką ir priėmęs iš Jono Algimantaičio auksinį diržą. Ypatingą reikšmę turėjo rankos ir žodžio davimas. šis susitarimą įteisinantis ir patvirtinantis būdas daug kartų panaudotas derybose, kilus konfliktui tarp Jogailos ir Kęstučio, kai 1382 m. prie Trakų išsirikiavo viena prieš kitą abiejų kunigaikščių kariuomenės. Atvykęs į Kęstučio kariuomenę Jogailos brolis Skirgaila siekė taikos (netrukus paaiškėjo, kad tai buvo klasta), duodamas žodį ir ranką Kęstučiui ir Vytautui Jogailos ir savo vardu. Tai reikia laikyti taikos sudarymo teisiniu patvirtinimu, kitaip būtų nesuprantama, kodėl Skirgaila duoda žodį ir ranką Kęstučiui ir Vytautui Jogailos vardu. Kas buvo pareiškiama tuo duodamu „žodžiu“? Matyt, specialios, akcentuotos frazės. Deja, niekur jos konkrečiai neužfiksuotos. Taip pat nežinome, kaip skambėjo pusmečiu anksčiau Jogailos duota Kęstučiui ištikimybės priesaika. Kad tas „žodis“ reiškė juridinį aktą, matyti daugeliu atvejų. Žodžio nesilaikymas vadinamas tiesos nesilaikymu. Jis ne tik duodamas, bet ir „priimamas“, „paimamas“ ir perduodamas kitam asmeniui. Vytautas „paimtą“ Jogailos žodį dėl Kęstučio saugumo „perdavė“ pačiam Kęstučiui (taip sąvoka vartojama Lietuvos metraščių Trumpajame sąvade).

Svarbiausiais atvejais taikos sudarymą lydėjo lietuvių atliekamas ritualas. Gedimino atstovai, sudarydami taikos sutartį su Livonijos ordinu, „pagal Lietuvos karaliaus, jo vaikų ir visų jo bajorų sutikimą [...] tuo reikalu taip pat atliko savo šventąsias apeigas“. Kokios tos apeigos galėjo būti? Tikriausiai panašios į tas, kurias atliko Gedimino sūnus Kęstutis. Tai vienintelis mus pasiekęs tokio ritualo aprašymas.

XIV a. Vengrijos šaltinyje, pagal vietovę vadinamame Dubnicos kronika, aprašyta taikos sutartis, kurią Kęstutis sudarė su Vengrijos karaliumi Liudviku Didžiuoju. Tai įvyko 1351 m. Vėl buvo suaktualėjęs Lietuvos krikšto klausimas. Lenkija ir Vengrija kariavo prieš Lietuvą. Liudviko Didžiojo kariuomenė įsiveržė į Trakų kunigaikštystės rusėniškas žemes. Jį su savo kariuomene pasitiko Kęstutis. Situacija vertė lietuvius sudaryti taiką. Pagal sutarties sąlygas Kęstutis su broliais ir lietuvių tauta pažada priimti krikščionybę, o Liudvikas – išrūpinti jam karaliaus vainiką. Sutartis buvo sutvirtinta lietuvių priesaika. Po to Kęstutis su vengrais išvyko į Vengrijos sostinę Budą krikštytis, bet naktį pabėgo. Taigi sutartis buvo tik Kęstučio diplomatinis manevras.

Priesaikos apeigoms atlikti prie Vengrijos karaliaus palapinės, visiems matant, atvedamas žalas jautis ir pririšamas prie dviejų stulpų. Kęstutis jam peiliu prakirto vidurinę gyslą. Tada Kęstutis ir vyresnieji lietuviai pasitepė rankas ir veidą jaučio krauju. Nupjovęs jaučiui galvą, Kęstutis su lietuviais tris kartus praėjo tarp jaučio galvos ir liemens, lietuviškai (lot. Litbwanicer) kartodami priesaikos žodžius. Neišaiškintas raštininkas buvo gana ausylas ir užfiksavo kelis lietuviškus žodžius. Jie užrašyti lietuvių kalbos nemokančio raštininko vien iš klausos. Tekstas toks: ROGACHINA ROZNENACHY GOSPANANY. Pavartota lotyniška rašyba.

Šis tekstas iki šiol neiššifruotas, nors kelis kartus bandyta tai padaryti. Čia dar vienas hipotetinis variantas.

Skiemenų suskirstymas į tris grupes nereiškia, kad frazę sudaro trys žodžiai. Kartojant frazę tris kartus, jos pabaiga raštininko ausiai galėjo susilieti su frazės pradžia. Raide o žymimas lietuviškas garsas u. Raide a – lietuviškas a ilgasis, kuris maždaug nuo XVI a. yra virtęs ilguoju o. Raidė cb žymi, savaime aišku, garsą k. Garsas z raitininkui pasigirdo vietoj s, nes ėjo prieš sonantą n. Galininko galūnė an dabar yra virtusi a ilguoju (ą). Taip išryškėja šie lietuviški žodžiai: „rugoki“, „norus“, „poną“. Neaišku, koks žodis „nenokigus“, bet jame yra šaknis „nok“, priklausanti veiksmažodžiui „nokti“, t. y. „eiti, sekti iš paskos“. Kadangi lietuviškuose žodžiuose afrikatos č XIV a. viduryje dar nebuvo, vietoj jos turėta junginys tj, tai galima manyti, kad įžodyje „nenokigus“ reikia skaityti kaip j. Taigi spėjama teksto prasmė, atitinkanti priesaikos situaciją, būtų tokia: Perkūne, rūgoki norus, neklausančius pono, t. y. Kęstučio. O gal „panany“ reiškia senovinį Vengrijos vardą Panoniją (lot. Pannonia)? Kad prisiekiama Perkūnu, rodytų pavyzdžiai iš J. Bretkūno raštų, kur rūgoja, grumzdžia, bara būtent perkūnas.

Dėl neabejotinų lietuviškos frazės perteikimo iškraipymų, ją iššifruoti galima tik hipotetiškai. Svarbiausia, kad turime tikrą lietuviškos taikos priesaikos ritualo aprašymą. Be to, žodis „rūgoki“, kuris, atrodo, teisingai išgirstas ir užrašytas, leidžia daryti prielaidą, kad kariai prisiekdavo Perkūno vardu.

Pradėdami apžvelgti senosios Lietuvos literatūros istoriją, išsiaiškinkime aplinkybes, kuriomis pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, palieskime Lietuvos valstybės atsiradimo Mindaugo laikais problemas, jo krikštą ir karūnavimą, su jo veikla susijusius pirmuosius Lietuvos autogeninius raštus, taip pat prisiminkime kai kuriuos kitų šalių autorių šaltinius apie lietuvius, Lietuvą. Jų kronikose, metraščiuose, diplomatų, pabuvojusių Lietuvoje, rašiniuose yra žinių, turinčių išskirtinę kultūrinę reikšmę, Toji informacija dažnai būdavo pateikiama pusiau beletristine forma. Pirmąsias žinias apie lietuvius senameldžius užrašė krikščionys, kurie į lietuvių mitologiją, religiją, papročius kunigaikščių karo žygius žvelgė kritiškai, bet vis tiek tie liudijimai yra labai svarbūs.

Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas

Tai susiję su šv. Brunono (vienuoliškas vardas Bonifacas) misijine kelione į Lietuvą, Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose lotyniškai užrašyta tokia žinia:

1009. Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus II suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus cum suis 18, 7 Id. Martii petiit coelos.

1009. Šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, II [nuoraše klaida: turi būti XII] savo tapimo vienuoliu metais Rusios ir Lietuvos pasienyje nukirsdintas su 18 saviškių kovo 9 d. nukeliavo į dangų.

Brunonas, kilęs iš Kverfurto didikų, gimė 974 m. Romoje tapo vienuoliu benediktinu. Įstojo į šv. Romualdo atsiskyrėlių kongregaciją, būsimuosius kamaldulius. Kvedlinburgas buvo vienas žymiausių neseniai susikūrusios (962 m.) šventosios Romos imperijos miestų. Sukrikščioninus germanus, X a. prasidėjo krikščionybės plėtimas kitose tautose. Apkrikštijama Lenkija, Kijevo Rusia, Vengrija ir kitos šalys, šventosios Romos imperijos imperatoriai, kurių giminaitis buvo Brunonas, šioje apaštalavimų epochoje veikė labai aktyviai. Brunonas subrendo imperatoriaus Otono III aplinkoje. Misijų veiklai jį skatino imperatorius Henrikas II. Atėjo eilė siųsti misionierius krikštyti baltų. Taip 997 m. Prūsijoje žuvo imperatoriaus Otono III bičiulis, pirmasis krikščionių misionierius šiame krašte, šv. Adalbertas (tikr. vardas Vaitiekus). Jo gyvenimą aprašė ir Brunonas. Adalbertas buvo imperatoriaus Henriko II patikėtinis. Brunonas ketino tęsti Adalberto misiją Prūsijoje, bet turėjo atsisakyti savo planų dėl karo tarp lenkų ir vokiečių. Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo, kuris buvo išpirkęs Adalberto palaikus, kvietimu Brunonas lankėsi Lenkijoje. 1004 m. buvo įšventintas misijiniu arkivyskupu ir nuvyko pas Vengrijos karalių šv. Steponą, vėliau (1008) – į Kijevą pas Rusios didįjį kunigaikštį šv. Vladimirą, misionieriavo pečenegų žemėse, grįžo vėl pas Boleslovą Narsųjį. 1009 m. su krikšto misija atvyko į Pietų Lietuvą, kur ir žuvo.

Brunono veikla Lietuvoje buvo XI a. pirmoje pusėje beletrizuotai aprašyta lotynų kalba hagiografiniuose šaltiniuose. „Vyskupo šv. Adalberto gyvenime“ yra kunigo Viperto (Wipertus) pasakojimas „Apie šv. Brunono apaštalavimą“. Vipertas sakosi dalyvavęs Brunono misijoje. Kitas variantas pateiktas šv. Petro Damianio (lot. Petrus Damiani, it. Pietro Damiani, 1007-1072), teologo ir filosofo, darbe „Iš šv. Romualdo gyvenimo“. Viperto rašinys datuojamas apie 1020 m., Petro Damianio – apie 1040 m.

Vipertas pasakoja, kad Brunonas su savo pagalbininkais atkeliavo į senameldžių kraštą.

Kai įžengėme, – rašo Vipertas, – į teritoriją, tuoj pat buvome nuvesti pas karalių. Taip vadinamas Lietuvos valdovas, nors jis nebuvo karalius. Vyskupas Brunonas su savo kapelionais atlaikė mišias, aiškindamas evangeliją ir apaštalų žodžius. Visa tai girdėjo karalius Netimeras (Nethimer). Jis tada tarė: „Mes turime dievus, kuriuos garbiname ir kuriais tikime. Todėl tavo žodžių klausyti nenorime“. Vyskupas, tai girdėdamas, liepė, kad tas karalius atneštų stabus ir, jam dalyvaujant, įmetė juos labai drąsiai į ugnį. Ugnis apėmė ir pagaliau prarijo stabus. Karalius, susijaudinęs ir labai supykęs, tarė: „Imkite tučtuojau vyskupą ir įmeskite, man matant, į ugnį. Jei jį ugnis sudegina ir praryja, žinokite, kad jo aiškinimas beprasmiškiausias. O jei galų gale yra antraip – į jo Dievą skubiai įtikėkime“. Tada liepė karalius užkurti didžiausią ugnį ir į ją įmesti vyskupą. Jis, apsirengęs vyskupo rūbais, įnešė į ugnį savo kėdę ir tol sėdėjo, kol kapelionai sugiedojo septynias psalmes. Karalius, matydamas šį stebuklingą įvykį, skubiai įtikėjo į Dievą su 300 vyrų ir nuoširdžiai priėmė krikštą, Paskui tos žemės kunigaikštis [Netimero brolis] atjojo pas vyskupą, apimtas velniško siuto, ir tą vyskupą su kapelionais atidavė be jokio gailesčio nukankinti. Vyskupui liepė galvą nukirsti, visus kapelionus pakarti, o man išlupo akis. Paskui Kristaus valia ten pasirodė įvairių ženklų ir stebuklų. O dabar viršum jų kūnų pastatyti vienuolynai.

Platesnis yra Petro Damianio variantas.

Kai Brunonas atvyko pas karalių (Netimero vardas neminimas) ir pradėjo pamokslauti, karalius, regėdamas jį, apsirengusį prastais rūbais ir basą, manė, kad šventasis vyras atvyko ne dėl religijos, o veikiau rinkti išmaldos pinigų. Karalius norėjo jį dosniausiai apdovanoti. Todėl Brunonas nedelsdamas sugrįžta. į svečių būstą, apsirengia brangiausiais vyskupo rūbais ir vėl eina į karaliaus rūmus. Karalius, matydamas jį šitaip pasipuošusį, taria: „Dabar žinome, kad beprasmio mokslo [krikščionybės] laikaisi ne dėl neturto, o dėl tiesos nežinojimo. Vis dėlto jei nori, kad būtų patikėta tavo skelbiama tiesa, tebūna sukrautos dvi aukštos malkų kaugės, paliekant tarp jų siauriausią tarpą. Ir kai abiejų laužų liepsnos atrodys kaip viena ugnis, eik per vidurį. Ir jeigu bent kiek apdegsi, tave patį atiduodame mirčiai ugnyje. Bet jeigu – tai neįmanoma įsivaizduoti – išeisi sveikas, mes visi be jokio pasipriešinimo įtikėsime tavo Dievą“. Ir kadangi šis susitarimas ne tik Brunonui, bet ir visiems esantiems genties žmonėms patiko, Brunonas, taip apsirengęs, lyg ketintų laikyti iškilmingas mišias, iš pradžių su švęstu vandeniu ir smilkalais apėjęs liepsną, paskui į traškančius ugnies kamuolius įžengęs, iššvytravo visiškai nepažeistas, net nė vienas jo galvos plaukelis nebuvo apsvilęs. Tada karalius ir kiti, kurie visa tai matė, būriais prie palaimingo vyro kojų puola, atleidimo su ašaromis prašo, tuoj pat meldžia krikštyti. Ėmė daugybė genties žmonių prie krikšto plūsti, kad šventasis vyras turėjo eiti prie didelio ežero ir vandenyje krikštyti žmones. Bet karalius nusprendė, kad, karalystę palikdamas sūnui, pats, kiek ilgai gyventų, jokiu būdu nuo Brunono nesiskirtų. Bet karaliaus brolis, gyvenantis kartu su juo, dar nenorėjo tikėti. Kai nebuvo Brunono, jis buvo paties karaliaus nužudytas. O kitas brolis, kuris jau atskirai nuo karaliaus gyveno, kai netrukus pas jį gerbiamas vyras [Brunonas] atvyko, jo žodžių nenorėjo girdėti. Dėl brolio atsivertimo [į katalikybę] baisiai įsiutęs, jį [Brunoną] nedelsdamas surišo. Paskui, bijodamas, kad, jei gyvą laikytų, karalius jo iš jo rankų neišplėštų, pats dalyvaudamas, aplink stovint daugybei žmonių, paskubėjo nukirsti [Brunonui] galvą. O staiga ir pats [karaliaus brolis] nustėro ir visi, kurie atokiau stovėjo, apstulbo, kad nei kalbėti, nei jausti, nei kokį žmogišką judesį padaryti visiškai negalėjo, bet visi tartum kieti ir nejudantys akmenys liko stovėti. Bet karalius, apie tai išgirdęs, didžiausio skausmo apimtas, tvirtai apsisprendžia ne tik brolį nužudyti, bet ir visus, kurie tokiam nusikaltimui pritarė, kalavijais iškapoti. Bet kai ten tuoj pat atvyko ir kankinio kūną, dar vis viduryje padėtą, brolį kartu su kitais žmonėmis be žado ir pastirusius stovint pamatė, tai jam su visais saviškiais rūstybė atslūgo ir pirmiausia jiems pasakė kalbą. Galbūt dieviškas gailestingumas jiems žadą, kurį atėmė, sugrąžintų, jei sutiktų priimti tikėjimą ir atgailaudami už kaltę gyventų. O jei ne – visus bausmės kalavijais užmuštų. Taigi, kai paties karaliaus ir kitų krikščionių ilgiau buvo kalbėta, nė vienas anksčiau žado netekusių žmonių neatsitokėjo, bet viršum jų augo teisingo išsigelbėjimo noras. Nes tuoj pat atgailą dėl savo kaltės išreiškia, krikšto sakramentą su didžiausiu džiaugsmu priima. Viršum to palaimingiausio kankinio kūno bažnyčią pastato.

Iš turimų žinių apie šv. Brunono misiją į Lietuvą istorikai (E. Gudavičius, A. Bumblauskas) daro labai svarbias išvadas. Tai seniausia ir unikali informacija. Sužinome pirmojo krikšto Lietuvoje aplinkybes, galime kalbėti apie valstybingumo užuomazgą, sužinome pirmąjį lietuvio vardą. Lietuva išeina iš bevardės epochos, sakytume, pradeda savo istoriją, prasiskleidžia uždanga į 1009 m. lietuvių visuomenę. Lietuvos teritorija jau apibrėžta, siena saugoma, nes ją peržengęs Brunonas suimamas. Netimeras priima krikštą su 300 vyrų. Tai kariauna. Genčiai ji per didelė, bet per maža valstybei. Vado valdžia jau paveldima, nes Netimeras norėjo ją perleisti sūnui. Lietuviai turi stabų, turbūt vado šventyklą, nes pasakyta „karaliaus stabai“. Visa tai rodo besiformuojantį valstybingumą. Vis dėlto Lietuva dar ne valstybė, nes Netimeras, nors jau supranta krikšto reikšmę, vienas jo įvesti negali. Reikia įtikinti kariauną. Tuo tikslu uždegami laužai. Tai įdomus liudijimas apie Viduramžių mentalitetą ir diplomatiją. Netimeras, nusprendęs priimti krikščionybę, susitaria su Brunonu kaip parodyti jos stebuklingumą. Iš toliau žiūrintiems genties žmonėms tarp dviejų laužų sėdintis ar einantis Brunonas atrodo turįs nežemišką galią, nes jo neima liepsnos, o lietuvių stabai sudegė. Taigi senameldystė silpnesnė už krikščionybę. Realu ir tai, kad tarp Netimero ir jo brolių, nepriimančių krikščionybės, kyla konfliktas. Juk tai pirmasis krikščionybės žingsnis į senameldišką Lietuvą. Natūralus ir Netimero pasiryžimas, palikus valdžią sūnui, lydėti Brunoną misijose. Labai galimas dalykas, kad taip Netimeras norėjo įsigalėti aplinkinėse baltų žemėse.

Kyla klausimas, kur dingo Netimero valstybingumo tradicija, kodėl vėliau nėra jokios užuominos apie ją. Manoma, kad Netimero ar jo įpėdinio Lietuvai jungą užkrovė Kijevo Rusios didysis kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis. Tikrai žinoma, kad XII a. pradžioje Lietuva Rusiai mokėjo duoklę, šios priklausomybės Lietuva nusikratė tik XII a. pirmoje pusėje. Praėjo dar šimtas metų. Lietuviai neprarado savo, kaip stipriausio etnoso, vaidmens tarp baltų genčių, ir Mindaugas jau pajėgė sukurti Lietuvos valstybę.

Brunono misija aprašyta hagiografiniu stiliumi. Ypač ryškus jis Petro Damianio pasakojime. Skaitytojas veikiamas įvairiomis priemonėmis. Iš pradžių tai daroma apibūdinant rūbus: Brunonas pasirodo Netimerui prastai apsirengęs ir basas, ir karalius mano, kad jis atvyko išmaldos. Bet štai persirengia puošniais vyskupo drabužiais ir pademonstruoja nežemišką krikščionio galią, daro stebuklą – nedega laužo ugnyje. Dangaus bausmė ištinka Netimero brolį ir jo žmones už Brunono nužudymą – jie netenka žado ir tartum suakmenėja. Pasveiksta priėmę krikšto sakramentą. Daugelyje kitų hagiografinių pasakojimų krikštas gali akimirksniu grąžinti sveikatą, pvz., aklajam regėjimą. Tai atėjo iš Naujojo Testamento. Tas faktas, kad pirmosios žinios apie Lietuvą mus pasiekė per Kvedlinburgo analus ir hagiografiją, yra literatūros istorijai labai reikšmingas. Gauname ne tik pirmąsias žinias apie lietuvių visuomenę, bet ir regime, kaip Vakarų Europa pasibeldžia į nekrikščioniškos Lietuvos duris.

Mindaugo krikštas ir karūnacija

Apie 1240 m. Mindaugas tapo vienvaldžiu Lietuvos valdovu. Atsirado Lietuvos valstybė, kurios teritorija buvo mažesnė negu dabartinės Lietuvos. Jos centrą sudarė didelė Mindaugo žemės valda (domenas) – plotai tarp Nemuno, Neries ir Merkio, ir, matyt netrukus ir Vilniaus, kurį prieš tai turbūt valdė jo vyresnysis brolis Dausprungas. Prieš Mindaugą susidarė karinė koalicija, kuriai priklausė dalis žemaičių ir jotvingių, Haličas-Voluinė ir Vokiečių ordino Livonijos šaka. Mindaugo brolėnas Tautvilas Dausprungaitis, apkrikštytas Rygos vyskupo, siekė su vokiečių pagalba paimti valdžią Lietuvoje. (Kiek žinoma, Tautvilas buvo pirmasis žymus pakrikštytas lietuvių kunigaikštis.) Mindaugas šią koalicija išardė, susitardamas su Livonijos ordino magistru Andriumi Štiriečiu (Štirlandu; Andreas von Stirland) ir apsikrikštydamas. Su jo riterių parama Mindaugui pavyko atlaikyti priešininkų apsuptį Vorutos pilyje. (Jos vieta iki šiol neišaiškinta.) Sutartis buvo kompromisinė: Mindaugas priima krikščionių tikėjimą, už tai jam Livonijos ordino magistras išrūpina iš popiežiaus karaliaus karūną (tik popiežiai tada turėjo karūnavimo teisę), bet Mindaugas užrašo tam tikras valdas savo valstybėje Livonijos ordinui. 1251 m. pradžioje Livonijos ordino magistras Andrius atvyko į Lietuvą, ir čia buvo pakrikštyti Mindaugas, jo žmona (gavo krikščionišką Mortos vardą), dvariškiai. Mindaugą bus krikštijęs jį tam parengęs Livonijos ordino brolis kunigas Kristijonas. Mindaugas pasiuntė kartu su Ordino broliais ir lietuviais savo įgaliotinį Parbų į Italiją pas popiežių Inocentą IV. Popiežius visam sumanymui ir veiksmams pritarė. Jis įgaliojo magistrą Andrių ir dominikoną, Kryžiuočių (Prūsijos šakos) ordino Kulmo vyskupą, popiežiaus paskirtą Vokiečių ordino dvasiniu globėju, Henriką Heidenreichą (Heinrich Heidenreich) vainikuoti Mindaugą karaliumi. Jie atkeliavo į Lietuvą, ir čia įvyko Mindaugo ir Mortos karūnacija liepos 6 d.

Karūnavimo ceremonija buvo atlikta pagal nusistovėjusį Viduramžiais karalių vainikavimo ritualą, vykdomą popiežiaus vardu. Mindaugo karūnacijos aprašymo nėra, bet svarbiausius apeigų momentus galima atkurti iš analogijos su žinomais atvejais. Padeda ir anoniminė „Eiliuotoji Livonijos kronika“, parašyta vokiečių kalba XIII a. pabaigoje. Z. Ivinskio nuomone, Mindaugui buvo pritaikytas vokiškas ceremonialas.

Būsimasis karalius trumpomis maldomis pasitinkamas prie katedros durų. Jį veda už parankių du vyskupo asistentai. Vainikuojamasis išsitiesia prie laiptų ant grindų patiesalo. Vainikavimo celebrantas – konsekruotojas (patepėjas), pakėlęs ant gulinčiojo rankas, prašo Dievą apsaugoti vainikuojamąjį būsimą karalių nuo priešų, meldžiasi: „Viešpatie, išlaikyk sveiką karalių!“ Vainikuojamasis sodinamas į sostą, o kairėje pasodinama vainikuojamoji – būsimoji karalienė. Patepėjas pradeda karūnavimo mišias. Po jų karalius, nusiėmęs karališką pečių apsiaustą, nulydimas prie altoriaus ir ten gula ant žemės kryžiumi. Giedama litanija. Patepėjas prideda tris prašymus – valdovą išrinkti, palaiminti ir konsekruoti (įšventinti) karaliumi. Po litanijos karalius pakyla. Klausiamas ar 1) sutinka saugoti tikėjimą, 2) ginti Bažnyčią, 3) teisingai valdyti, 4) atitaisyti nuoskaudas valstybei, 5) ginti vargšus, našles ir našlaičius, 6) paklusti popiežiui ir Bažnyčiai. Karalius vis kartoja vieną žodį: volo (lot.: sutinku). Klausiami aplink stovintys, ar nori tokio karaliaus. Tie turi šaukti fiat, fiat, fiat! (lot.: tebūnie?). Buvo numatyta, kad, jei karalius neišlavintas, lotynų kalbos nemoka, tai jis atsakinėja ir meldžiasi vietine kalba, Tie dalykai per vertėją turėjo būti išaiškinti ir Mindaugui, nes jis negalėjo mokėti lotynų kalbos. Vainikuojamąjį palaiminus, prasideda patepimas. Šventais katechumenų (parengtų krikštui nekrikščionių) aliejais patepama galva, krūtinė ir tarpumentis nugaroje. Tai, be abejo, buvo atlikta ir Mindaugui. Apie tai pasakyta 1253 m. dokumente: „Patepti šventu aliejumi į Lietuvos karalius, gavome karalystės diademą“. Pateptąsias vietas apšluosčius, atitinkamai aprengus, karaliui įteikiamas kardas, karališkam apsiaustui segė, pečių rūbas, žiedas, valdžios skeptras ir obuolys. Mindaugui, mano Z. Ivinskis, tų simbolių galėjo būti įteikta ir mažiau.

Patepimo ceremoniją, paskirtas popiežiaus Inocento IV, atliko Kulmo vyskupas Henrikas Heidenreichas. Jam asistuoti galėjo du vyskupai iš Livonijos, jiems buvo pavesta saugoti popiežines Mindaugo privilegijas. Henrikas Heidenreichas popiežiaus vardu priėmė ir atitinkamą Mindaugo priesaiką krašto kalba (be abejo, ceremonijos dalyvių pakartotą ir lotyniškai) ant altoriaus uždėtomis rankomis – teisingai valdyti ir veikti Bažnyčios gerovei. Karūnos buvo padirbdintos Rygoje, jas atvežė magistras Andrius Štirietis.

Taip pat ir Morta buvo vedama prie altoriaus, gulėjo kryžiumi, buvo tepama šventais aliejais, karūnuota. Pabaigus mišias, baigėsi ir karūnacijos apeigos.

Kokioje Lietuvos vietoje Mindaugas buvo karūnuotas, nežinoma. Galbūt specialiai pastatytoje Vilniaus katedroje, nes, kaip rodo naujausi tyrinėjimai, ten, kur dabar yra Vilniaus arkikatedra bazilika, Mindaugo laikais jau būta mūrinės katedros. Po karūnacijos Mindaugas patvirtino Andriaus Štiriečio atsivežtą Ordino kanceliarijoje parengtą raštą, kuriuo jis Livonijos ordinui užrašė Karšuvą, Nadruvą, pusę Dainavos, Sūduvos (joje Veisiejai), Raseinių, Laukuvos, Betygalos, Ariogalos žemių, be to, sunkiai identifikuojamus Kulėnus ir Vangius

VALSTYBĖS RAŠTINĖS UŽUOMAZGA LIETUVOJE. Sudėtingi santykiai su Ordinu, krikštas ir ryšiai su popiežiumi, Lietuvos karalystės atsiradimas, reikalavo raštininko paslaugų. Jas teikė tikriausiai raštininkas iš Livonijos ordino, mokantis lotynų ir vokiečių kalbas. Vokiečių dvasininkų jau buvo Mindaugo dvare. Turėjo būti ir lietuviškai mokantis vertėjas (galbūt tas pats Parbus), nes Mindaugas negalėjo likti nežinąs raštų turinio. Mindaugas yra siuntęs kelis laiškus popiežiui Inocentui IV. Žemių dovanojimo raštų – donacijų – Ordinui žinoma apie dešimt. Dalis jų – klastotės Mindaugo vardu. Esama popiežių bulių, liečiančių Mindaugą. Tokiu būdu Lietuva mokėsi rašyti, pažinti Romos ir Livonijos ordino korespondenciją. Buvo kultivuojami Viduramžių diplomatinės raštijos žanrai: laiškai, donacijos, popiežiaus bulės. Vienas svarbiausių yra Mindaugo 1254 m. kovo 12 d. aktas lotynų kalba, kuriuo skelbiama, kad įkuriama Lietuvos vyskupystė ir pirmuoju vyskupu priimamas Livonijos ordino brolis kunigas Kristijonas, kuris anksčiau mokė Mindaugą krikščionybės pirmamokslio ir aiškino, kokį vaidmenį tarp Vakarų Europos karalysčių vaidina popiežius. Aktas aiškiai išreiškia monarcho (visvaldžio) Mindaugo valią. Vartojama majestotinė daugiskaita „mes“ (tai reiškia „aš“), tekstas turi būtinas tokiems dokumentams sudedamąsias dalis: intituliaciją (titulavimąsi), saliutaciją (pasveikinimą), promulgaciją (sprendimo paskelbimą), dataciją (datavimą) ir kt. Tai rodo, kad tekstą rašęs vokiečių raštininkas buvo įgudęs laikytis ano meto diplomatinės korespondencijos taisyklių.

Mindaugas [lotyniškai Mindaugas pagal vokišką tradiciją vadinamas Mindowe], Dievo malone Lietuvos karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos pasieks šis raštas, [siunčia] pasveikinimą Viešpatyje Jėzuje. Mes norime, idant jūs visi žinotumėte, jog mes, [remdamiesi] saviškių giliai apsvarstytu patarimu, priėmėme garbingąjį tėvą poną Kristijoną ir pasiūlėme jį įšvęsti mūsų karalystės vyskupu, [numatydami] jį pasiųsti patį paimti savo [vyskupijos valdžią], o taip pat paskirdami jam dovanų [vyskupystė turėjo būti aprūpinama valdomis] pusę Raseinių, pusę Betygalos, pusę Laukuvos [žemių]. Tam dalykui amžinai atminti šį raštą liepėme sutvirtinti mūsų antspaudu. Šis aktas sudarytas, dalyvaujant ir pritariant mūsų sūnums Repliui ir Gerstukui, mūsų ištikimam pavaldiniui Parbui, tūkstantis du šimtai penkiasdešimt ketvirtaisiais Viešpaties metais, kovo 12 dieną.

Šis raštas sutvirtintas lotynišku antspaudu, neišlikusiu. Žinomas rytų slavų kraštams skirtas Mindaugo antspaudas: švininis skritulys su ženklu, panašiu į apverstą didžiąją raidę M ir kryželiu bei kirilicos raidėmis užrašytu vardu Mingdov (Мънгдовь). Be kita ko, cituotas aktas liudija, kad formuojasi Lietuvos valdovo taryba – du sūnūs ir pavaldinys, atlikęs diplomatinio pasiuntinio į Italiją pas popiežių pareigas. Kiti jos nariai buvo Mindaugui ištikimi kunigaikščiai.

Vis dėlto kaina, sumokėta už Lietuvos karalystės „politinį įforminimą“, t. y. už Lietuvos naujos valstybes priėmimą į krikščionišką Europą, buvo didelė. Lietuvos Karalystė nebepajėgė prie savęs jungti gretimų baltų genčių ir žemių. Mindaugas per keletą metų jas užrašė Livonijos ordinui (Žemaitijos žemių, Sėlą, Skalvą, Nadruvą, Šiaurės Sūduvą). Ordinas siekė Lietuvoje sukurti vokišką bažnytinę organizaciją, siuntė raštingus administratorius vokiečius Lietuvos valstybės struktūroms. Vokiečių kunigai stengėsi įsigalėti karaliaus dvare. Pavyzdžiui, didelę įtaką karalienei Mortai darė jos nuodėmklausys vokietis Zyvertas Tiuringas (vok. Sievert von Duringenlant, t. y. Tiuringietis).

Bet Mindaugas dėjo daug pastangų pakreipti įvykius savo – Lietuvos – naudai. Jis sėkmingai pasipriešino Rygos (Livonijos) arkivyskupo pastangoms pajungti savo priklausomybei Lietuvos vyskupystę. Mindaugui pavyko iš popiežiaus išgauti Lietuvos vyskupystei egzempcijos teisę, t. y. popiežius Inocentas IV paėmė Lietuvos vyskupystę į tiesioginę savo valdžią. Tai reiškė laisvę nuo Livonijos ordino ir net nuo Šventosios Romos imperijos. Globa buvo suteikta pačiam Mindaugui. Jis tapo „Šventosios Romos bažnyčios ypatingu sūnumi“ ir 1253 m. dokumentuose popiežių vadina „mūsų tėvu“. Taigi Lietuvos Karalystė buvo tiesiogiai, be galingųjų kaimynų valios prijungta prie Apaštalų Sosto, tapo „Šv. Petro lenu (nuosavybe)“. Tai buvo savarankiškumo garantija, Vokiečių ordino diktato atsikratymas. Mindaugas taip pat išgavo iš popiežiaus Aleksandro IV (mirus Inocentui IV) teisę karūnuoti karaliumi vieną iš savo sūnų, vadinasi, išsaugoti nuolatinį karalystės statusą. Popiežius patvirtino Mindaugui jo užvaldytas rytų slavų žemes. Žodžiu, Mindaugas jau sugebėjo daug pasiekti rašytinės diplomatijos priemonėmis. Bet paskutinį žodį tarti vis dėlto turėjo kalavijas.

Vyskupui Kristijonui įsitvirtinti Žemaitijoje nepavyko dėl žemaičių pasipriešinimo. Prasidėjo livoniečių ir žemaičių niokojamieji žygiai vienų prieš kitus. Dėl žemaičių pergalių Lietuvos vyskupas Kristijonas, netekęs savo pastoracinei veiklai realios atramos, išvyko iš Mindaugo jam paskirtų valdų ir 1259 m. jau buvo Vokietijoje. Nebuvo realizuota ir Lenkijos Gniezno arkivyskupo Pelkos (Fulk) iniciatyva. Jis 1253 m. įšventino Lietuvos vyskupu lenkų dominikoną Vitą (lot. Vitus), kuris turėjo valdyti, kaip manoma, vyskupystę Pietų Lietuvoje. Galbūt jam buvo numatyta rezidencija Vilniuje, tačiau po poros metų popiežius Aleksandras IV leido Vitui atsisakyti savo vyskupystės.

Kovoje su Ordinu žemaičių kunigaikščių konfederacija pasiekė didelę pergalę – 1260 m. sutriuškino jo ir sąjungininkų pajėgas prie Durbės ežero (Latvija). Žemaičių delegacija, atvykusi pas Mindaugą, kreipėsi į jį, siūlydama sudaryti Mindaugo vadovaujamą vieningą lietuvių frontą prieš Ordiną. Aiškino, kad Livonijos tautos norinčios grįžti senameldystėn ir paklusti Mindaugui. Patarėjo Treniotos (seserėno) spaudžiamas, Mindaugas ryžosi pradėti karą su Livonijos ordinu, kuriam vadovavo jau nebe Andrius Štirietis, o kitas magistras. Mindaugo ir Treniotos vadovaujama Lietuvos kariuomenė 1261 m. perėjo Dauguvą. Žygis buvo nesėkmingas.

1261 m. buvo lūžis Lietuvos istoriniame kelyje. Vakarų Europos santykis su Lietuvos valstybe pasikeitė. Lietuvos priešininkai – Vokiečių ordinas, Haličas-Voluinė – garsiai prabilo apie Mindaugo apostazę – atsimetimą nuo krikščionybės. Dėl politinių ir asmeninių priežasčių sąmokslą prieš Mindaugą organizavo Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas, iš kurio Mindaugas galbūt atėmė žmoną, mirusios Mortos seserį. 1263 m. rudenį sąmokslininkai nužudė Mindaugą ir du jo sūnus – Ruklį bei Rupeikį. Vienas jų turėjo teisę gauti tėvo karūną, tikriausiai Ruklys.

Galime laikyti naujakrikšto Mindaugo pasaulėžiūrą sinkretiška, kuri leido jam būti pagal aplinkybes krikščioniu ar manevruoti, vis dėlto krikščionybė Lietuvoje po Mindaugo mirties išblėso. Buvo prarastas ir karalystės statusas. Lietuvos kultūrinis įsijungimas į Europą nuostolingai užsitęsė iki Jogailos ir Vytauto laikų. Jei nebūtų buvęs nužudytas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius, būtų išlaikytas jos europinis statusas ir valstybingumas. „Bet yra tikra, jog krikščioniškosios Vakarų kultūros vaisiai būtų Lietuvą žymiai anksčiau pasiekę. Tad ir tautinė lietuvių kultūra būtų buvusi labiau išsaugota.“ Tačiau Mindaugo mirtis, nors ir reiškė konfrontaciją su krikščionybe, nebeišardė valstybės: priešininkai siekė sosto, o ne valstybės išdraskymo, Lietuva pasirodė jau esanti patvarus politinis junginys.

Vokiečių ordino ir rusėnų kronikos apie Lietuvą ir baltus

XIII amžiaus Lietuva aprašyta ano meto (XIII-XIV a.) Vokiečių ordino kronikose ir Haličo-Voluinės metraštyje. Esama net neįrodytos hipotezės, kad XIII a. antroje pusėje Mindaugo sūnaus stačiatikio Vaišvilko (Vaišelgos) dvaro vienuolis buvo parašęs dingusį Lietuvos metraštį apie Mindaugo, Vaišelgos, Traidenio laikus. Vokiečių ir rytų slavų aprašymai išreiškė Lietuvos politinių ir karinių varžovų interesus.

Vis dėlto tai yra literatūra apie Lietuvą. Ji labai svarbi istorikui, tačiau kartu negali nedominti ir literatūros istorijos, nes neretai pateikia faktus tokia forma, kuri primena istorinę beletristiką ar poeziją.

Petras Dusburgietis

Kryžiuočių ordino brolis kunigas Petras Dusburgietis (lot. Petrus de Dusburgk, vok. Peter von Dusburg) 1326 m. baigė rašyti lotynų kalba proza „Prūsijos žemės kroniką“, kurioje papasakojo Vokiečių ordino istoriją nuo įsikūrimo 1190 m. Jeruzalėje ir atvykimo į prūsų žemę 1230 m. iki 1326 m. Netrukus Petras Dusburgietis dar pridėjo papildymus iki 1330 m. Lotyniškai parašytas darbas buvo neprieinamas daugeliui Ordino brolių, nes jie tos kalbos nemokėjo. Todėl kiek vėliau (apie 1340 m.) ji buvo išversta eilėmis į vokiečių kalbą. Tai padarė Vokiečių ordino kunigas Mikalojus Jerošinietis (vok. Nikolaus von Jeroschin). Mat epinę eiliuotą kalbą buvo daug lengviau atsiminti. Tada įvairiose Vokietijos vietose buvo mėgstamas eiliuotų istorinių kronikų žanras. Eilės būdavo skaitomos riteriams vienuoliams pietaujant, taip pat traukiant Lietuvon į karo žygius.

Petras Dusburgietis siekė išaukštinti ir pateisinti Ordino kovą krikščionybės vardan. Pateiktoji medžiaga yra unikali prūsų bei lietuvių senovei pažinti. Pasakojama, kad prūsai dievino saulę, mėnulį, žvaigždes, griaustinį, sparnuočius, keturkojus, rupūžes. Turėjo šventųjų giraičių, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nieko daryti. Nadruvos viduryje buvo vieta, kurią vadino Romove (Dusburgietis: Romow, Jerošinietis: Romowe), neva gavusi vardą nuo Romos. Ten gyveno krivis (Dusburgietis; Criwe), kurį gerbė kaip popiežių. Jam pakluso prūsai, lietuviai, latviai. Net jo pasiuntinys, keliaudamas su krivule (Dusburgietis: lot. baculum – lazda) ar kitu žinomu ženklu, visur susilaukdavo didžios pagarbos. Šlovino negęstančią ugnį, tikėjo, kad kūnas prisikelia iš mirusiųjų ir būsimajame gyvenime yra toks pat kaip šiame, todėl dažnai su mirusiu kilminguoju degino jo ginklus, žirgus, vergus ir tarnaites, drabužius, medžioklinius šunis bei sakalus ir visa kita, kas reikalinga kariams. Su nekilmingais drauge degino jų kasdienio darbo reikmenis. Po pergalės prūsai aukojo savo dievams padėkos auką iš viso grobio, trečdalį atiduodami kriviui, kuris tą dalį degino. Lietuviai ir kiti ten gyvenantys auką degina toje vietoje, kurią jie laiko šventa. Prieš degindami arklius taip juos nuvaiko, kad šie vos begali pastovėti. Retai kada imasi kokio svarbesnio darbo, netraukę burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų. Geria vandenį, midų ir kumelių pieną. Svečiams rodo nepaprastą lipšnumą ir vaišingumą. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ apstu hagiografinių stebuklų, bet jam žinomi ir narsieji Uliksas (Odisėjas) bei Hektoras, tik ne iš Homero, kuris Viduramžiais, kaip minėjome, dar nebuvo atrastas, o tikriausiai iš riterinio „Trojos romano“. Kronikoje minimas vienas iš Romos karalių Tarkvinijų, labai žiaurus, taip pat Julijus Cezaris, neva kariavęs su prūsais.

Aprašydamas 1261 m. įvykius, Petras Dusburgietis pasakoja:

Po šių skerdynių [prūsų sukilėlių pergalės prie Pokarvių] notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste [jaunystėje, paimtas įkaitu, Herkus Mantas ten išėjo riterio mokslus, išmoko vokiškai] geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdės, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tačiau kai ir trečią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui: pririštas ant savo žirgo, jis buvo sudegintas. (p. 147-148)

Šis faktas pateko į visus naujųjų laikų literatūros kūrinius apie Herkų Mantą. J. Grušas šią sceną vaizduoja savo dramoje „Herkus Mantas“. Ji labai reikšminga visam tragedijos konfliktui ir pagrindinio herojaus charakteristikai suprasti. Asmeninis jausmas, žmoniškumas turi nusileisti sukilimo vado pareigai ir tautos senovinei religijai. Petras Dusburgietis aprašė ir Herkaus Manto žūtį:

[...] notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje; netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju [1273 m. vasarą ar rudenį]. (p. 169)

Yra ir dar viena unikali žinia apie Herkų Mantą, kurioje pranešama, kad Herkus Mantas ir daugybė kitų prūsų, kurie iš mažumės augo prie brolių (kaip įkaitai arba išvesti į nelaisvę), mokėjo vokiečių kalbą. Vokiečiai, kurie prūsams puolant nespėdavo subėgti į pilis, slapstydavusi miškuose, brūzgynuose ir pelkėse. Herkus, pasiėmęs daug ginklanešių, eidavo į tas vietas ir garsiai vokiškai sakydavo: „Jei kas čia slapstosi, tegu išeina be baimės, nes netikėlių kariuomenė jau atsitraukė“ (p. 185). O kai vokiečiai išeidavo, juos paimdavo į nelaisvę arba nukaudavo.

Po 1283 m., nukariavus ir išvaikius prūsų gentis, Skalvą, Nadruvą, kurių dalis gyventojų bėgdavo į Lietuvą, „žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje“ (p. 213). Kaip žinome, tos tautos Vokiečių ordinui nepavyko įveikti.

Henrikas Latvis

Apie XIII a. pradžios įvykius, kai dar nebuvo Lietuvos valstybės, o tik stiprėjanti lietuvių ir žemaičių kunigaikščių konfederacija, daugiausia rašoma Rygos vyskupo Alberto metraštininko, kunigo Henriko Latvio (lot. Henricus de Lettis) „Senojoje Livonijos kronikoje“. Jis dar berniukas buvo kaip įkaitas ar belaisvis išgabentas į Vokietiją ir atiduotas auklėti vienuoliams, paskui apgyvendintas Rygos vyskupo dvare. „Senąją Livonijos kroniką“ lotynų kalba proza rašyti baigė 1225 m., o priedą – 1227. Pradedama nuo 1184 m. įvykių, kai į Livoniją, kur prie Dauguvos žiočių gyveno finų-ugrų tauta lyviai, atvyko pirmasis lyvių vyskupas Meinardas.

Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“ daug vaizdingų aprašymų apie lietuvius, taip pat kitus baltus, lyvius ir estus. Daug autentiškų Viduramžių papročių, kautynių detalių. Visa tai liudija, be kita ko, didžias priešpriešas tarp dviejų kultūrų, visuomenių – autochtonų ir atėjūnų.

Kultūros istorijai įdomus faktas, kad, aiškindami krikščionybę, vokiečiai rengdavo vaidinimus ir jų tekstus versdavo į vietos žmonių kalbą. 1206 m. žiemą Rygoje buvo rodoma misterija, kad „pagonys, matydami veidus (pranašų), išmoktų pažinti krikščionių tikėjimo pradžią“ (p. 41). Vaidinimą žiūrėjo ir naujakrikštai, ir senameldžiai. „Tačiau kada Gedeonas šarvuotas pradėjo kautis su filistiniečiais, tai pagonys iš baimės, kad jų nenukautų, pradėjo nuo vaidinimo bėgti, tačiau buvo nuraminti ir grąžinti atgal“ (p. 41). Misterija – Vakarų Europos religinio teatro žanras, populiarus Viduramžiais tarp miestiečių Prancūzijoje, Italijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Vaidinimai Biblijos siužetais buvo rodomi miestų aikštėse. Vadinasi, jau XIII a. pradžioje Pabaltijo tautos galėjo susipažinti su teatro menu. Vaidinimo rengėjai turėjo labai aiškų ideologinį tikslą. Tai buvo „tarsi prologas ir ateities pranašystė, nes buvo pavaizduoti Dovydo, Gedeono ir Erodo kariai, parodyta Senojo ir Naujojo testamento vaizdų, nes tikrovėje daugeliu karų teko naikinti pagonybę ir Senojo bei Naujojo testamento pamokymais rodyti, kokiu būdu jie gali pasiekti tikrą susitaikymą ir amžiną gyvenimą“ (p. 42).

Henrikas Latvis buvo neblogas beletristas ir detaliai aprašė Latvijos ir Estijos nukariavimą tarsi istoriniame romane.

Vaizdingai nupieštas Tartu pilies apgulimas 1224 m. Tas pat ištikdavo ir lietuvių pilis. Kartu tai karybos būdų ir papročių vaizdai.

Laukai apsidengia brolių riterių, bažnyčios vyrų, piligrimų, pirklių, Rygos piliečių, lyvių ir latvių palapinėmis. Pastatomos apgulimo mašinos, parengiama daugybė ginklų. Pakeliamas virš griovio tvirtas, iš rąstų, pilies aukštumo bokštas (bolverkas), kurį meistrai statė aštuonias dienas. Po bokštu tuojau pradedama kastis. Kasa dieną ir naktį pusė kariuomenės. Vieni kasa, kiti išneša žemes. Anksti rytą dalis pakasto pylimo išvirsta, tada apgulimo bokštas stumiamas arčiau pilies. Į estus, stovinčius ant įtvirtinimų briaunos, leidžiamos strėlės, svaidomi iš mašinų akmenys, įkaitintos geležys, puodai su ugnimi. Naudojami ginklai, kurie vadinasi „ežys“ (užtvara raiteliams ir pėstiesiems) ir „kiaulė“ (medinė būda, kuria prisidengus, kasamasi). Kiti neša malkas, dar kiti kursto ugnį. Mūšis, prasidėjęs per Žolinę, tęsiasi keletą dienų. Visą laiką kasamasi po pamatais, bokštas vis artėja prie pilies. Naktimis rengiami žaidimai ir dainavimai. Lyviai ir latviai muša kalavijais į skydus ir šūkauja, vokiečiai muša litaurus, groja švilpynėmis ir kitais muzikos instrumentais. Rutenai, padedantys estams, groja savo instrumentais, šūkauja. Naktimis visi lieka be miego. Vienas fogtas (tam tikros teritorijos administratorius) siūlo imti pilį atviru puolimu, o tas, kuris pirmas įsiverš į pilį, gaus geriausią žirgą ir įžymiausią belaisvį, išskyrus kunigaikštį: tas bus pakartas ant didžiausio medžio ir pakeltas aukščiau už visus. Atlaikę mišias, vokiečiai rytą vėl puola. Estai ginasi žūtbūtinai, išstūmę ugnies prikrautus ratus mėgina uždegti puolėjų bokštą. Pagaliau vokiečiai įsiveržia į pilį, ją apsupa, „žudomi vyrai ir kai kurios moterys“. Po mūšio krikščionys pradeda iškilmes: groja birbynėmis ir kitais instrumentais, muša litaurus. Su dideliu grobiu, išlikusiomis gyvomis moterimis ir vaikais, padegę pilį, nugalėtojai grįžo į Latviją. (pagal p. 139-141)

Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“ nemaža įvairių žinių apie lietuvius, bet jie autoriui mažiau pažįstami negu kitos to regiono tautos. Lengva pastebėti, kad į lietuvius, kurie netrukus sugebėjo įkurti savo valstybę, žiūrima kaip į stipriausią baltų etnosą, pavojingiausią karinį priešininką. Lietuviai esą „vikresni ir žiauresni už kitas tautas“ (p. 53). Matyti savita lietuvių karyba. Kautynėse su žiemgaliais raiti lietuviai „savo įpratimu, užjodami iš kairės ir dešinės, staigiai atsitraukdami ir staigiai puldami, daugelį semigalų [žiemgalių] sužeidė, mesdamiesi ant jų su žirgais ir kuokomis“ (p. 57-58). Raitelių judrumas primena didįjį lietuvių kariuomenės atsitraukimo manevrą Žalgirio mūšyje. Henrikas Latvis šitaip apibūdina lietuvių karius: bėgo rutenai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir latviai klusniai lietuviams tarnavo, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują (p. 63). Tuo „ganytoju“ ir užsimojo tapti vokiečiai.

„Senojoje Livonijos kronikoje“ išsiskiria lietuvių karvedžio Žvelgaičio žygio beletristinis aprašymas.

1205 m. lietuviai, apie 2000 jų raitelių, traukė į Estiją. Kai ta kariuomenė jojo pro Rygą, į miestą su savo draugais atėjo Žvelgaitis. Vienas žymus rygietis, sutikdamas jį, davė midaus. Išgėręs midų ir sugrįžęs į savo kariuomenę, Žvelgaitis taręs savo draugams: „Ar jūs nematėt, kaip to teutono, prinešusio man midaus, drebėjo rankos? Vos tik juos pasiekė gandas apie mūsų atvykimą, jie taip išsigando, kad ir dabar tebedreba. Šiuo metu negriausim miesto, bet kai nugalėsim visą kraštą, prieš kurį mes einame, tai visus sugaudysime ir išmušime, o jų kaimą [...] sunaikinsime. Kažin ar šitame mieste rasis tiek dulkių, kad mūsiškiams tektų po pilną saują“ (p. 37-38). Tačiau įvyko kitaip: rygiečiai, kalavijuočiai ir žiemgaliai, surengę pasalą, užpuolė ir sumušė iš Estijos grįžtančius lietuvius. Vienas vokiečių riteris iš vyskupo palydos aptiko Žvelgaitį, sėdintį rogėse, ir perdūrė jam šoną ietimi. Keli žiemgaliai, pamatę jį nusvirusį, nukirto galvą, įsidėjo į roges, prikrautas daugybės lietuvių galvų, ir nusivežė į Žiemgalą.

Tokie detalizuoti pasakojimai, paryškinami tiesiogine kalba, be abejo, ne kartą skambėjo riterių ir bažnyčios vyrų susibūrimuose, pašnekesiuose. Tai krikščionių karių epas. Pirmasis grįžtančius lietuvius puola riteris Konradas, pareiškęs, kad geriau už Kristų garbingai mirti, negu savo tautos gėdai negarbingai pabėgti. Kronikininkas savaip paryškina atskirus įvykio momentus, bet apskritai istorinę tiesą išlaiko.

Vienu atveju Henrikas Latvis rusenus vadina Charibde, o lietuvius – Scile: išvengus vokiečiams Charibdės, pavojus gresia iš Scilės (p. 47). Vadinasi, jam yra žinomi Antikos siužetai, ne tik Biblija ir kiti religiniai raštai.

„Senojoje Livonijos kronikoje“ būtų labai svarbu rasti daugiau duomenų apie senąją lietuvių tikybą (senameldystę) ir lietuvių karią papročius. Deja, tokio pobūdžio medžiagos apie lietuvius mažiau negu apie to regiono tautas. Priežastis nesunkiai suprantama: Henrikas Latvis rašo apie lyvių, latvių, žiemgalių, kuršių, estų nukariavimą ir krikštą. Vokiečių invazija į Lietuvą tuo metu, galima sakyti, dar nebuvo prasidėjusi. Vis dėlto kai ką sužinome.

Lietuvių moterys, žuvus jų vyrams, pasikaria, nes tiki, kad kitame gyvenime vėl su jais bus kartu (p. 39). Pabaltijiečiai vengia krikšto, bijodami lietuvių keršto (p, 49,110). Žiemgaliai, lietuviai ir kuršiai neapkenčia vokiečių, krikštytieji žiemgaliai atsimeta nuo krikščionybės (p. 112). Lietuviai, atjoję su savo greitais žirgais, lyvių žemėje apiplėšia dvasininko namus, ima arklius, galvijus, drabužius, maistą, raiti įjoja į bažnyčią, ieško šventųjų indų, drabužių, pervažiuoja bažnyčią rogėmis ir išvyksta namo, išsivarydami daug moterų (jas suriša), vaikų (p. 52-53). Įsiveržę vokiečių riteriai, šauliai ir žiemgaliai randa Lietuvos kaimus tuščius: vyrai ir moterys su vaikais buvo išbėgioję slėptis (p. 57). Lietuviai meta ietis į Dauguvą, tuo pareikšdami, kad atsisako taikos su vokiečiais. Lietuvių karvedys Daugerutis, sugautas brolių riterių, surakintas ir įmestas į kalėjimą, po keleto dienų persismeigė kalaviju (p. 87). Lietuviai reikalauja atiduoti užmušto vado nors galvą, kad pagal savo papročius galėtų žuvusį palaidoti ir iškelti šermenis. Už vado galvą paleido belaisvį didiką (p. 88). Lietuviai Livonijoje prieš mūšį su vokiečiais išrikiuoja savo kariuomenę ir du šimtus geriausių raitelių pastato nuošaliau vokiečiams persekioti, kada jie bėgs. Likusieji eina su vokiečiais kautis (p. 127). Vokiečiams 1225 m. užvaldžius Latviją, ateina „ramybė“. Visos tautos ėmė bijoti vokiečių, siuntė į Rygą atstovus su dovanomis – rusenai, estai, žiemgaliai, kuršiai „ir net lietuviai“, ieškodami taikos ir draugystės. Tokios ramybės niekad nebuvo, nes lietuviai ir kitos tautos iki vokiečių atsiradimo ir jiems atsiradus niekad tų kraštų nepaliko be pavojaus (p. 142). Lietuviai renka kariuomenę, pasiųsdami po visą Lietuvą šauklius (p. 52).

Stokojant seniausių duomenų apie lietuvių tikėjimą ir papročius, tam tikras prielaidas leidžia daryti tokio pobūdžio informacija apie kitas baltų tautas. Kuršiai sutvirtina taiką su vokiečiais, „pagonišku papročiu praliedami kraują“ (aukojamo gyvulio) (p. 32). Latviai, nusiaubę estų kaimus, išsiveda daug stambiųjų ir smulkiųjų galvijų ir „nemaža merginų, kurios vienos šiame krašte buvo branginamos“ (p. 60). Latvių karys trokšta, kad apie jo narsumą kalbėtų vaikų vaikai iki trečios ir ketvirtos kartos (p. 60). Kuršiai užmuštuosius kryžininkus išrengia ir rūbus pasidalija (p. 65). Kuršiai, pasitraukę iš mūšio lauko už Dauguvos, stovi tris dienas, apverkia užmuštuosius ir juos sudegina (p. 67). Estai eina į ataką prieš krikščionis rėkdami ir belsdami į skydus, taip pat rėkia ir latviai, kovojantys vokiečių pusėje (p. 117). Latviai grobia iš Naugardo Kunigaikštystės ikonas, varpus, bažnytinius indus ir kt. (p. 128). Henrikas Latvis įdomių dalykų papasakojo ir apie lyvius bei estus, taip pat ir rusenus. Lyviai, atsimesdami nuo krikšto, maudosi Dauguvoje, kad nuplautų nuo savęs krikšto vandenį (p. 29). Estai mūšyje kritusius karius aprauda, daro laidotuvių vaišes ir jų kūnus sudegina. Estai muša jaučius ir kitus gyvulius kaip aukas savo dievams (žinoma, ir vaišėms), bet gyvuliai virto ant kairiojo šono; tai reiškė dievų nemalonę (p. 74). Estai garbina savo dievą ant kalno, apaugusio labai gražiu mišku (p. 122). Estai daro taiką su krikščionimis rankos paspaudimu (p. 130). Estai pagauna vokiečių dvasininką, pasodina jį ant riebaus jaučio, nes ir pats dvasininkas buvo neliesas, ir meta burtus, katrą iš jų aukoti dievams: jautį ar dvasininką. Burtas teko jaučiui, jį ir paaukojo (p. 131). Atsimesdami nuo krikščionybės estai atkasinėja savo numirėlius, ima juos iš karstų ir degina pagal savo papročius. Vandeniu plauna savo namus ir pilis, vantomis juos iššluoja, manydami taip išnaikinsią krikštą (p. 131).

Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“ aprašytas labai sunkus Rytų Pabaltijo tautų istorijos laikotarpis. Pabaltijo tautos, net ir atėjūnų pavojaus akivaizdoje, kariavo tarp savęs, skaldė jas ir vokiečių krikšto politika. Būta ir pastangų susivienyti. 1210 m. „vieni pas kitus siuntė šauklius, pirma lyviai pas kuršius, kuršiai pas estus, taip pat pas lietuvius, žiemgalius ir rutenus, ir visi ieškojo būdų, kaip sunaikinti Rygą, kaip nepastebimiems prieiti prie teutonų ir juos išmušti“ (p. 66). Bet to padaryti nepavyko. Sustabdyti vokiečių invaziją sugebėjo tik spėjusi susikurti LDK.

Be Henriko Latvio „Senosios Livonijos kronikos“, apie ankstyvąjį Lietuvos istorijos laikotarpį nemažai papasakota nežinomo autoriaus „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, Hermano Vartbergiečio „Livonijos kronikoje“, Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“, „Posilgės kronikoje“, Haličo-Voluinės metraštyje.

Jos autorius į Livoniją atvyko apie 1260 m. ir rašė XIII a. pabaigoje. „Eiliuotoji Livonijos kronika“ apima 1143-1290 m. laikotarpį, ji sukurta vokiečių kalba. Nežinomas autorius, sprendžiant iš teksto, buvo Ordinui tarnavęs kariškis. Daugiausia vietos kronikoje jis skiria karo žygių ir mūšių aprašymams, tačiau dėl nuolat besikartojančių stilistinių formulių jie yra ganėtinai stereotipiški. Labiau už nuoseklų įvykių nušvietimą jam rūpėjo poetinis faktų išdėstymas. Vaizdingi yra Mindaugo krikšto, karūnavimo ir atsimetimo nuo krikščionybės aprašymai. Kai Mindaugui pavyko išardyti priešų koaliciją ir pakviesti į Lietuvą Livonijos ordino magistrą Andrių Štirietį, puotos metu susitariama dėl Mindaugo krikšto ir vainikavimo karaliumi. Tai įvyko 1250-1251 m. sandūroje.

Ir vieną dieną atsitiko,

Kad jo pasiuntinys atvyko

Rygoj magistrą aplankyti,

Kuriam jis tarė: „Jus matyti

Valdovas Mindaugas norėtų.

Ir kad krikščionim tapt galėtų,

Laimingas būtų iš tiesų,

Čia su tuo prašymu esu“.

Išgirdęs žinią tą malonią,

Magistras ruošės tuoj kelionėn,

Išvyko patartas jis brolių;

Nepaisė nei miškų, nei tolio,

Kol atsirado Lietuvoj,

Ji buvo Mindaugo valdžioj.

Valdovas šauniai jį sutiko,

Kaip svečiui tolimam kad tiko.

Pasveikino ir valdovienė,

Meilingai žengusi į menę,

Ir brolius tuos drauge,

Kur jį lydėjo kelyje.

Ir kaip vėliau girdėjau,

Kai metas jau atėjo

Svečiams pradėti puotą,

Ten visko buvo duota,

Kas kelia garbę šeimininko

Ir kuo tik jis svečiams įtinka.

Kai baigėsi šauni puota,

Pasižmonėti valanda,

Karštai valdovas padėkojo

Magistrui už tą žygį jojo;

Kai jo šisai išklausė,

Parinko žodį jis geriausią

Prabilt į Mindaugą valdovą,

Kuris turėjo didžią šlovę:

„Kadangi tu tampi krikščioniu,

Tau teks didžios garbės malonė:

Išgausiu aš karūną tau,

Kad nenumirčiau tik anksčiau“.

Kalba ta Mindaugui patiko,

Žadėjo dalį jis tam tikrą

Magistrui iš valdų plačių,

Susitarė taip jiedu iš tiesų.

Ir kai tai buvo pasakyta,

Pagerbdami jie vienas kitą,

Tuoj priesaiką atliko,

Krikščionims ji patiko.

Veiksmas vyksta tarsi kokiame Viduramžių riterių romane. Mindaugas siunčia į Romą (iš tikrųjų popiežius tada gyveno Milane) pas popiežių Inocentą IV savo pasiuntinį Parbų. Popiežius įgalioja magistrą Andrių ir Prūsijos Kulmo vyskupą Heidenreichą vainikuoti Mindaugą karaliumi – kronikoje Mindaugo krikštas ir vėliau, 1253 m. vasarą, įvykusi jo karūnacija suplakami į viena.

O kai magistras valdovą

Palikti rengės, palydovą

Šis Parbų, žvalų vyrą,

Nors ir pagonį, skyrė.

Tasai magistrą palydėjo

Į Rygą, šis iš ten skubėjo

Siųst Romon brolį, kaip planuota

Pas Mindaugą per puotą.

Pasiuntiniai, išjoję

Į Romą, kelio netausojo.

Ir kai ten nukeliavo,

Pasiėmė tuoj savo

Svarbiuosius laiškus ir gabeno

Juos ten, kur popiežius gyveno.

Ir kai paskaitė juos tenai,

Pasakė popiežius linksmai:

„Aš pritariu šiai žiniai

Ir savo galią išimtinę

Paremti jai skiriu karštai,

Man ši diena brangi labai“.

Ir liepia popiežius rašyti

Tuoj laiškus, kas reiks padaryti;

Vos juos pasiuntiniams įteikia,

Kelian tie leidžias veikiai.

Atgal sugrįžo jie skubiai,

Ir Parbus džiaugėsi labai.

Įvyksta Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnacija.

Magistrui buvo duota

Galia valdovą vainikuoti.

Tuojau jis pagamino

Iš aukso, brangumynų

Dvi karūnas dailiausio meno

Ir siuntė Mindaugui jis vieną,

O jojo žmonai Mortai kitą.

Ir kai tai buvo padaryta,

Pasiuntiniai į Prūsus traukė

Pas Kulmo vyskupą: Ryga jo laukė.

Atjojęs Rygon smagiai,

Šis liko ten neilgai:

Su kunigais ir broliais iš Rygos

Patraukė linkui Lietuvos.

Ir kai į Lietuvą atvyko,

Šventas tuoj apeigas atliko,

Čia Mindaugą ir Mortą – juos abu

Jis karūnavo popiežiaus vardu.

Karalius džiaugės karūna,

O ir magistrui dovana

Garbingai buvo ištesėta,

Jam davė tai, kas pažadėta.

Ir taip pabaigus šį dalyką,

Magistras Lietuvoj paliko

Nemaža dvasininkų brolių,

Kad tie darbuotųsi ten uoliai,

Ir taip išmokytų jie tautą,

Kad ta dangaus palaimą gautų.

Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės ir santykių nutraukimas su vokiečiais (1261) aprašytas ne tik su politiniu, bet ir su psichologiniu įtaigumu.

Ir Treniota, ir žemaičiai

Apsisprendė nebegaišti.

Jie, pas Mindaugą nuėję,

Tik su vienu juo kalbėjo:

„Nuo žemaičių atšalai,

Tai netinka jiems labai.

Jei žemaičių paklausytum,

Tai sau garbę padarytum.

Tu apgintum visa tai,

Kas priklauso tau tikrai.

Tu nuo Kristaus pasitrauk,

Ir tiesos iš jo nelauk.

Brolių mokslas neteisingas,

Apgaulingas ir klastingas.

Atmink savo tėvo galią:

Visi vykdė jojo valią,

Jungą sau, vaikams uždėsi,

Laisvės veikiai neregėsi.

Jei Žemaičiuos jie įsigalės,

Neturėsi ir tu pats garbės.

Nedaryk tokios kvailybės –

Žūtų Lietuvos valstybė.

Ką tau vokiečiai sakys,

Vykdysi kaip valdinys.

Nebūk aklas, būk protingas,

Juk vadina išmintingu,

Argi viską užmiršai

Ir kaip elgtis nežinai?“

[...]

Kai karalius tai išgirdo,

Ant žemaičių neįširdo.

Vėl supykęs ant krikščionių,

Prisidėjo prie pagonių.

Mortai širdį suskaudėjo,

Mat, kaip draugą ji turėjo

Dvasininką pasirinkus –

Brolį Zyvertą Tiuringą.

Pas jį eina tuoj sakyti:

„Man karalių teks prašyti,

Leistų kad sveikam išvykti,

Kad tavęs neliestų pyktis.

Dabar nieko negailėsiu,

Kiek pajėgiu, tiek padėsiu.

Kaip sunku tai iškentėti,

Reikia man didžiai liūdėti“.

Pas karalių nuskubėjo,

Tokiais žodžiais prakalbėjo:

„Nepradėk to vyro skriausti

Ir į Rygą grįžt jam drausti.

Tik po to sulaužyk taiką,

Neužmiršk garbingo saiko“.

Mindaugas atsakė oriai:

„Tegul bus, kaip tu jau nori“.

Zyvertas į Rygą grįžo.

Nieks jam kenkti nesiryžo.

Mindaugo rūstybė neatlėgo.

Vokiečiai iš Lietuvos pabėgo.

Jei nespėjo kas to padaryti,

Tie buvo nužudyti.

Hermanas Vartbergietis

Nedidelė Hermano Vartbergiečio (lot. Hermann de Wartberge, vok. Hermann von Wartberge) „Livonijos kronika“ parašyta lotynų kalba proza. Apima 1196-1378 m. laikotarpį. Parašyta „tuo metu, kai lyviai, latviai ir estai jau buvo nukariauti, kai buvo tramdomi krikštyti kuršiai su žiemgaliais ir visa Livonijos ordino karinė jėga užgulė Lietuvą“. Autorius – Livonijos ordino vienuolis ir magistro kapelionas (asmeninis kunigas). Daugeliu atvejų pats dalyvavo įvykiuose. Svarbiausia jam buvo – kova su lietuviais. Henrikas Latvis buvo Rygos vyskupo metraštininkas, o Hermanas Vartbergietis – jo oponento, Livonijos ordino, žmogus. Hermano stiliui būdingas konspektiškumas, sausas faktų konstatavimas, komentarų ir asmeninio vertinimo vengimas. Todėl jo kronika labiau panašesnė į metraščius negu į kronikas, kurių žanras pasižymi išplėtotais įvykių aiškinimais, siužetiškumu.

Hermanas Vartbergietis Livonijos magistro dvare apsigyveno XIV a. antroje pusėje, tai liudija aprašymų pagausėjimas ir konkretumas, įvykių dalyvių ir amžininkų pasakojimai. Jis fiksuoja Mindaugo krikšto ir apostazės istoriją. Keliais sakiniais atpasakotas 1297 m. pradėtas Rygos vokiečių karas su Livonijos ordinu ir lietuvių didžiojo kunigaikščio Vytenio pagalba rygiečiams (p. 175). Įdomios detalės iškyla iš XIII a. pačios pabaigos: Rygos miestiečiai, lietuvių padedami „ir kaip išdavikai apsirengę jų apsiaustais“ kovojo su Ordino broliais. Rygiečiai ir lietuviai drauge užmuša magistrą. Lietuviai, pasidaliję grobį, grįžta namo. Po to Rygos miestiečiai „prie savosios miesto dalies įėjimo“ pastatė lietuviams pilį, kuri ir Hermano Vartbergiečio laikais vadinosi „Lietuvių pilimi“ (p. 175). Įsiveržęs 1329 m. į Livoniją, Gediminas „su savo abiem broliais“ dvi naktis nakvojo vienoje klebonijoje, bažnyčią pavertė arklide, daug kartų begėdiškai elgėsi prie Švč. Sakramento (p. 178). Algirdo žiaurius įsiveržimus ir net atšiaurų charakterį liudija pasakojimas, kaip 1345 m. prie Rygos vienas lyvių seniūnas pranešė Algirdui, kad visi naujakrikštai jį iškėlę karaliumi ir, jeigu jis su tuo sutiks, tai visas kraštas jam pasiduos. Tada Algirdas jį paklausė, o kas atsitiks Livonijos magistrui. Tasai atsakė, kad visus vokiečius išvarys. Algirdas tarė: „Kaimieti, tu čia karalium nebūsi“, ir liepė nukirsti jam galvą (p. 182). Tai, matyt, tikras faktas, rodantis, kad Lietuvos valdovai pagal Viduramžių ideologiją pripažino tik santykius su aukščiausia valdžia.

Hermanas Vartbergietis rašo apie 1358 m. derybas tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV ir Algirdo bei Kęstučio. Į Vilnių atvyko aukšto rango imperatoriaus pasiuntiniai. Lietuviai reikalavo tokių sienų: „visų pirma nuo Mazovijos iki Alle upės ištakų, po to Allės upe žemyn iki įtekėjimo į Prėglių, po to Prėgliaus [...] upe iki gėlųjų vandenų (Aismarių), iki sūriųjų vandenų (jūros kranto) [Baltijos jūros], toliau sūriaisiais vandenimis (jūra) iki tos vietos, kur Dauguva įteka į jūrą, ir po to Dauguva aukštyn iki tos vietos, kur į Dauguvą įteka upelis, ištekantis iš Lubano ežero [Aiviekstė?], ir šituo upeliu aukštyn ir pagal minėtą ežerą tiesiu keliu iki Rusijos [...]. Be to, jie reikalavo, kad ordinas saugotų nuo totorių puolimų ir būtų iškeltas į dykrą [...] tarp totorių ir rusų [...] ir kad ordinas neturėtų jokių teisių į rusus (rutenus), ir netgi kad visa Rusija [...] turi priklausyti lietuviams [...]“ (p. 185). Pasiuntiniai grįžo, nes reikalavimus laikė nepagrįstai dideliais. Šis užrašas pirmiausia rodo Algirdo ir Kęstučio pasitikėjimą savo galia: jie nori atimti daug Vokiečių ordino nukariautų baltų žemių, o ir patį Ordiną iškeldinti į mažai apgyvendintas sritis prie Dnepro žemupio, link Juodosios jūros. Antra, stengiamasi prijungti prie Lietuvos baltų žemes, vadinasi, politika iš dalies remiasi ir etniniu, tautiniu principu: didžiąją dalį prūsų – Jotvingius, Galindą, Bartą, Nadruvą, Sembą, Skalvą, taip pat Kuršą, Žiemgalą, Šėlą, Latgalą. Trečia, reiškiama teisė į visas rytų slavų žemes. Panašią politiką vėliau tęsė Kęstučio sūnus ir Algirdo sūnėnas Vytautas.

Hermanas Vartbergietis pirmasis užrašo žinią apie Algirdo mirtį ir jo laidojimo apeigas: „Tais pačiais metais [1377] tuo pačiu metu [po Švč. Trejybes dienos, t. y. gegužės 24 d.] mirė Algirdas, vyriausias lietuvių karalius. Laidotuvės vyko su didelėmis iškilmėmis [...] ir kūno sudeginimu su įvairiais daiktais ir aštuoniolika žirgų pagal jų pačių išgalvotas apeigas [...]“ (p. 206). Deja, kronikininkas nenurodo, kur tos laidotuvės įvyko.

Vygandas Marburgietis

Svarbi yra Vygando Marburgiečio (lot. Wigandus Marburgensis, vok. Wigand von Marburg) „Naujoji Prūsijos kronika“. Jis buvo Vokiečių ordino didžiojo magistro heroldas – rūmų šauklys, skelbęs gyventojams nutarimus, riterių turnyrų organizatorius, herbų žinovas. Savo kroniką baigė rašyti XIV a. pabaigoje eilėmis vokiečių kalba. Tai Ordino karo žygių į Lietuvą 1293-1394 m. istorija. Jos pirmasis tekstas XVII a. dingo; dabar žinoma tik maža dalis. XVI a. pabaigoje Gdansko sekretorius ir kronikininkas Kasparas Šiucas (Caspar Schütz) plačiai panaudojo Vygando Marburgiečio originalą savo vokiškai parašytoje „Prūsijos kronikoje“.

Jau Petras Dusburgietis buvo rašęs, kaip „Lietuvos karalius“ Vytenis 1311 m. pavasarį įsiveržė su rinktine kariuomene į Varmės vyskupystę Prūsijoje, siaubė bažnyčias, grobė šventus rūbus bei taures, išniekino sakramentus, varėsi belaisvius. Nužygiavęs į Bartos žemę, įžūliai gyrėsi, sakė belaisviams krikščionims (prūsams naujakrikštams): „Kur jūsų Dievas, kodėl jis jums nepadeda, kaip mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados?“ Po kelių dienų, atėjus vokiečiams, Vytenio kariuomenė buvo sumušta, jis pats „su būreliu savo vyrų vos ne vos paspruko“. Net išvaduotos moterys krikščionės galabijo lietuvius.

Kitaip, jau su hagiografinio stiliaus elementais, aprašytas tas pats įvykis Vygando Marburgiečio beveik po šimto metų.

Karalius Vytenis atėjo į Papelaukį, kur pas jį atvaro daug krikščionių [naujakrikštų prūsų]. Linksmai sau iš jų pasityčiodamas, jis privertė atnešti Švenčiausiąjį Kristaus kūną. Atnešus sakramentą, jis tarė:

Norėdamas tatai įrodyti, jis metė ostiją ant žemės ir išdrįso savo kojomis mindžioti, sakydamas:

– Ką gi jūs garbinate? Duona niekad nebus Dievu. Geriau žiūrėkite, koks aš galingas, ir atsiverskite į stabmeldystę.

Bet krikščionys, išgirdę apie tokį piktžodžiavimą bei saviškių nelaimę ir kančias, Dievui leidus surinkę stiprią kariuomenę, žygiuoja dieną naktį sakytąja vėliavų eilės tvarka ir su Holando [Švenčiausiosios] Mergelės paveikslu [Holandas – miestas].

Paruošus dalinius mūšiui, iš ryto, karo įkarštyje jie apsupo stabmeldžių kariuomenę, kurią užpuola iš visų pusių, žudo ar ima belaisviais.

Taip pat ir karaliui Vyteniui blogai baigėsi: bėgančio jo vos neužmušė, ir vieno stipraus kryžiuočio ranka prakirto jam galvą, atkeršydama už piktadarystę, kurią Vytenis diena anksčiau buvo padaręs.

[...]

Po trumpo tarpo sudaromos paliaubos, ir lietuvių karalius tarė [Ordino] aukštiesiems pareigūnams:

Magistras parodė tą, vardu Duzemeris [Heinrich Dusemer]. Karalius jam [sako]:

– Vos nenukirtai manęs savo aštriu kalaviju.

O jis karaliui:

– Taip būtų įvykę, jeigu būtumėte manęs palaukes. (p. 64-66)

Šis įvykis, aprašytas Vygando Marburgiečio, minimas ir M. Strijkovskio „Kronikoje“ (1582), ir A. Kojalavičiaus „Lietuvos istorijos“ I tome (1650). Imant iš jų medžiagą mokykliniam teatrui, buvo sukurtos Baroko laikais dvi dramos apie Vytenį. Vytenis rodomas kaip krikščionybės niekintojas. Viena jų, parašyta lietuvio Gabrieliaus Šimkevičiaus, pastatyta XVII a. viduryje Kražių jėzuitų kolegijoje.

Vygandas Marburgietis pirmasis aprašė Pilėnų gynėjų tragediją 1336 m. vasario pabaigoje. Margirio vardą mini tik vokiškas originalas, panaudotas K. Šiuco: Marger. Margiris, manoma, buvo Gedimino brolis. Čia pateikiamas K. Šiuco tekstas. Iškyla šiurpus kovos vaizdas.

Kryžiuočiai su gausiais talkininkais iš Europos surengė karo žygį į Lietuvą. 1336 m. vasario 25 d. apgulė Pilėnų pilį. Lietuviai ten buvo subėgę su moterimis, vaikais, gyvuliais, turtu ir manta. Vokiečiai puolė pilį visa jėga kelias dienas. Karių pilyje buvo apie 4000. Jie vyriškai gynėsi. Kai vokiečiai pralaužė bokštus bei užtvaras, gynėjai „uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, po to ėmė žudyti vieni kitus. Didesnioji dalis nulenkė sprandus vadui [...], kad jis vieną po kito nukirstų. [...] čia buvusi viena sena stabmeldė, kuri su kirviu nukirtusi galvas 100 vyrų [...]. [...] Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios. Kai jau daugiau negalėjo, jis skubiai įšoko į tamsų rūsį, arba landynę, kuriame buvo paslėpęs savo žmoną, ir perkito ją kalaviju pusiau. Po to tuo pačiu ginklu persidūrė pilvą, kad iš ten išlindo žarnos, parkrito šalia žmonos ir išleido nelemtą dvasią“ (p. 220-221). Sudeginę pilį, „Ordino kariai patraukė į Prūsiją, laimėję daugiau žaizdų negu grobio“ (p. 221).

Kitaip negu K. Šiuco, Vygando Marburgiečio sutrumpintame vertime rašoma, kad per mūšį „daug stabmeldžių sužeistų ištrūko iš ten raiti“ (p. 84).

Kur buvo Pilėnai? Ilgą laiką manyta, kad ten, kur Punia ir Punios piliakalnis (Alytaus raj., Nemuno dešiniajame krante). Dabar paaiškėjo, kad Pilėnų būta ten, kur „Raseinių rajone yra Jūkainiai, o greta jų didelis Molavėnų piliakalnis“. Labiausiai tikėtina, kad pilis „stovėjusi Žemaitijoje, dab. Jūkainių kaimo teritorijoje (Raseinių raj.), kur išlikęs Molavėnų piliakalnis“. Kaip aiškinti lietuvių žudymąsi ir deginimąsi? Galbūt tai buvo maksimali auka dievams, ne beviltiškumo aktas, o šaukimasis į dievus. Aprašyme minima seno amžiaus žynė. Pilėnų gynėjų narsumą iškelia savo darbuose M. Strijkovskis, A. Kojalavičius (žr. toliau) ir kt.

Jonas Posilgietis

Jono Posilgiečio (vok. Johann von Posilge, Johannes von der Posilie) „Prūsijos žemės kronika“ vadinama ir „Posilgės kronika“. Tai lotynų kalba parašyta Kryžiuočių ordino kronika, apimanti įvykius nuo 1360 iki 1419 m. Daugiausia pasakojama apie Ordino kovas su Lietuva Vytauto laikais. Daug duomenų apie LDK politinius santykius su totoriais, Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, Novgorodo Respublika. Pagrindinis autorius – vokiečių kunigas Jonas, kilęs iš Posilgės (prūsiškai Pusilių) į rytus nuo Ordino sostinės Marienburgo. Jis mirė 1405 m. Kroniką išvertė į vokiečių kalbą ir pratęsė kiti nežinomi autoriai. Vokiškas vertimas ir tęsinys išliko.

„Prūsijos žemės kronika“ yra vienas pačių svarbiausių šaltinių Žalgirio mūšiui nušviesti. Jogaila vadinamas Antikristu, Vytauto kariuomenė – pagonimis. Yra medžiagos apie baltų mitologiją. Minimi burtininkaujantys prūsai. Rašoma, kaip žemaičiai suėmė Klaipėdos komtūrą „ir su visais šarvais ir žirgu pririšo prie medžio ir aplink sukūrė laužą, ir jį paaukojo savo dievų garbei“. Rišimas prie medžio gali būti mitologiškai prasmingas turint galvoje baltų polinkį medžiu vaizduoti Visatos modelį – „pasaulio medį“.

Yra ir daugiau įvairaus pobūdžio XIII-XIV a. literatūros kūrinių, parašytų kitų tautų autorių, kur pasakojama apie atėjūnų žygius į Lietuvą. Apie Lenkijos karaliaus Boleslovo II Narsiojo įsiveržimą rašoma austrų poeto ir istoriko Otokaro fon Šteiermarko (Ottokar von Steiermark) „Eiliuotojoje Austrijos kronikoje“, apie Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio žygį į Prūsus ir Lietuvą – prancūzų poeto ir kompozitoriaus Gijomo de Mašo (Guillaume de Machaut) epiniame kūrinyje „Draugo parama“. Austrų kunigaikščio Alberto žygį į Prūsus ir Lietuvą mini austrų poetas Peteris Zuchenvirtas (Peter Suchenwirt) eilėse „Kunigaikščio Alberto riteriai“. Pamini prūsus ir Lietuvą anglų poezijos tėvas Džefris Čoseris (Geoffrey Chaucer) savo svarbiausiame veikale „Kenterberio pasakojimai“. Tai poetai. Jų kūrybos ištraukos paskelbtos A. Šešplaukio-Tyruolio sudarytoje antologijoje „Nemarioji žemė“.

Haličo-Voluinės metraštis

Kaip matėme, labai svarbūs Lietuvos istorijos ir kultūros pažinimui yra prozos raštai. Tai pasakytina ir apie XIII a. pabaigos Haličo-Voluinės metraštį, kurio teksto nuorašą randame Ipatijaus sąvade (XIV-XV a.). Metraštyje, kuris surašytas Lietuvos politinių priešininkų, pateikta informacija apie Mindaugo susitarimą su Livonijos magistru Andriumi Štiriečiu ir apie Mindaugo, kaip naujakrikšto, apsimetėlišką elgesį. „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“ Mindaugo sutartis su magistru pavaizduota kaip abiem pusėms malonus įvykis, vos ne dviejų bičiulių susitikimas. Be abejo, kur kas objektyviau apie tai rašoma Haličo-Voluinės metraštyje.

Pasirodo, Mindaugas, išsigandęs Rygos vyskupo ir Livonijos ordino teikiamos pagalbos į Rygą atvykusiam ir krikščionybę priėmusiam jo konkurentui į Lietuvos sostą Tautvilui, per slaptą pasiuntinį užmezga ryšį su magistru Andriumi ir savo įtikinėjimus ir maldavimus paremia „didelėmis dovanomis“. Vadinasi, kaip ir paperka Ordiną. Magistrui pasiuntė „daug aukso ir sidabro, ir gražių sidabrinių ir auksinių indų, ir daug žirgų“. Sakė: „Jei užmuši ar išvysi Tautvilą, tai ir dar daugiau to gausi“. O Mindaugo krikštas buvo klastingas, nes „slapčia meldėsi savo dievams: pirmas Nenadejevi [variantas Nonadejevi] ir Teliaveli, Diverikzu [variantas Deverikzu], kiškių dievui ir Meideinu [variantas Medeinu]. Kai išjodavo į lauką ir išbėgdavo į jį kiškis, neidavo į miško tankmę ir nedrįsdavo nė žabo nulaužti. Ir savo dievams meldėsi, ir mirusių kūnus degino, ir savo pagonybę viešai išpažino“. Istorinių apysakų sceną primena Mindaugo apgulimas Vorutos pilyje 1251 m. Ją puolė Tautvilo vadovaujami žemaičiai, jotvingiai ir haličėnai, o pilyje, be Mindaugo karių, jau buvo ir Livonijos ordino karių būrys. „O Mindaugas pasiruošė ir nusprendė nesikauti atviroje vietoje, bet suėjo į pilį, vardu Voruta. Ir išsiuntė [iš pilies] naktį savo svainį ir išvaikė ir rusus [haličėnus], ir jotvingius. O rytą išjojo [iš pilies] vokiečiai su šaudyklėmis. Prieš juos jojo rusai su palydovais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tartum žaidynėse. Iš čia Tautvilas grįžo į Žemaitiją“.

Metraštyje užrašyti lietuvių dievų vardai kelia neaiškumų. Pastaruoju metu vartojamos jų formos Nunadievis (vienas svarbiausių dievų, personifikuojantis šviečiantį dienos dangų), Teliavelis (dieviškasis kalvis), Diviriksas (Perkūnas, dievo rykštė), Nekelia abejonių Medeina (miško deivė), paliudyta daugelyje vėlesnių šaltinių. Iki šiol niekaip nepavyksta lokalizuoti Vorutos pilies. Greičiausiai ji stovėjo kur nors Mindaugo domene.

Kiti rašytiniai šaltiniai apie Viduramžių Lietuvą

Lietuvos kelių aprašymai

Be istorinių kronikų ir metraščių, esama ir kitų rašytinių šaltinių apie Viduramžių Lietuvą. Išsiskiria savo forma „Lietuvos kelių aprašymai“, vokiškai vadinami Die Littauischen Wegeberichte. Juos sudarė kryžiuočių žvalgai ir vedliai XIV a. pabaigoje ir pirmaisiais XV a. metais. Pranešimai buvo siunčiami Ordino vyresniesiems. Buvo surašytas šimto tokių pranešimų rinkinys, daromi jo nuorašai. Vieni pranešimai aprašo kelius į Žemaitiją, kiti – į Lietuvą. Nurodoma, per kokius miškus, laukus, gyvenvietes eina keliai. Pateikiamos žinios, reikalingos priešo teritoriją užpuolančiai kariuomenei. Informuojama apie maisto ir pašaro išteklius, kelius ir gamtos kliūtis juose, atstumus, gyvenvietes, gynybinius įrengimus ir pan. Tai savotiškas žodinis Lietuvos žemėlapis, šiandien jis labai svarbus istorinei geografijai, socialinių santykių tyrinėjimui, kraštotyrai.

Žinių apie Lietuvos krikštą, remdamasis Jeronimo Prahiškio pasakojimu, pateikė XV a. antroje pusėje italas Enėjas Silvijus Pikolominis ir lenkų istorikas Janas Dlugošas.

Žiliberas da Lanua

XV a. Lietuvoje lankėsi keliautojai ir pasiuntiniai – prancūzų didikas, riteris Žiliberas de Lanua ir italas Venecijos ambasadorius Ambraziejus Kontarinis.

Žiliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) pirmą kartą Lietuvoje pabuvojo 1413-1414 metais. Grįždamas iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, per Daugpilį pasiekė Lietuvą. Keliavęs per kaimus, ežerus ir miškus, atvyko į Vilnių. Žiliberas pasakoja, kad sostinėje Vilniuje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno. Ji sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Apačioje apjuosta mūrine siena. Pilyje paprastai būna valdovas Vytautas. Jis ten turi savo dvarą ir būstinę. Vilniaus mieste daug negražiai sustatytų medinių namų, tačiau yra keletas mūrinių bažnyčių. Krašto gyventojai yra krikščionys, turi gerų bažnyčių miestuose, nuolat stato jas kaimuose. Žiliberas specialiai pažymi, kad „Lietuviai turi savo atskirą kalbą“. Be abejo, jis čia rašo apie bajoriją, aukštuomenę. Vilniuje Žiliberas prisistatė dviem Vytauto žmonos seserims. Iš Vilniaus pasiekė „labai didelį“ miestą Trakus, apstatytą vien tik mediniais namais. Ten yra dvi pilys: viena labai sena medinė, apsupta pylimu iš rąstų ir velėnų, o antroji „visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu“. Taigi Žiliberas čia rašo apie Pusiasalio ir Salos pilis. Trakai priklauso Vytautui, juose gyvena vokiečių, lietuvių, rusų ir labai daug žydų. Be abejo, prie žydų pasakotojas priskyrė ir karaimus. Trakų mieste yra žvėrynas, kuriame laikomi stumbrai bei kiti laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai.

Vytautas labai galingas, turtingas ir vaišingas. Jis nugalėjo ginklu, sako Žiliberas, dvylika ar trylika „karalysčių ir šalių“, turi dešimt tūkstančių jam pačiam priklausančių pabalnotų žirgų, laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykstantis į Lietuvą ar per ją važiuojantis, neturėtų jokių išlaidų. Paskui Žiliberas atvyko į didelę pilį ant stataus Nemuno kranto. Ten jis rado Vytautą, jo žmoną (kunigaikštienę Oną), dukterį (Sofiją), išleistą už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I, ir „jo dukters dukterį“. Kunigaikštis atvyksta į tą pilį (Punią) žiemą medžioti, čia prabūna tris savaites ar mėnesį niekur neišvykdamas. Grįždamas į Kryžiuočių ordino valstybę, Žiliberas dar buvo Kaune. Tai didelis įtvirtintas miestas, labai graži didelė pilis, stovinti ant Nemuno skardžio.

Antrą kartą Žiliberas susitiko su Vytautu Lietuvos valstybėje 1421 m. Atvyko po vizito pas Jogailą Lenkijoje. Vytautą rado rusėnų mieste Kremenece kartu su žmona ir daugybe „kitų kunigaikščių, kunigaikštienių ir riterių“. Buvo ir vienas totorių kunigaikštis. Vytautui Žiliberas atliko taikos misiją nuo Prancūzijos ir Anglijos karalių, įteikė Anglijos karaliaus brangenybes. Vytautas diplomatą labai pagerbė, tris kartus surengė jam pietus, pasodino jį prie savo sosto, kur sėdėjo jo žmona ir totorių kunigaikštis. Pastabusis Žiliberas matė prie Vytauto stalo mėsą ir žuvį, nors buvo penktadienis.

Vieni pietūs buvo labai iškilmingi, surengti Didžiojo Naugardo ir Pskovo pasiuntinybių garbei. Tie pasiuntiniai atvežė Vytautui 60 rūšių dovanų: neišdirbtų kiaunių kailiukų, šilkinių rūbų, kailinių, kepurių, lininių audinių, žuvų kurakų dantų, aukso, sidabro. Pasiuntiniai, įteikdami dovanas, bučiavo prieš Vytauto stalą žemę. Naugardo dovanas Vytautas priėmė, o Pskovo atmetė „visų akivaizdoje iš neapykantos“. Išvykstančiam Žiliberui Vytautas parūpino reikalingus laiškus, parašytus totoriškai, rusiškai ir lotyniškai, paskyrė keliolika palydovų. Po devynių viešnagės dienų išvykdamas per Turkiją, Žiliberas buvo Vytauto gausiai apdovanotas. Dovanų gavo jis pats, jo šauklys, raštininkas ir penki riteriai. Žiliberą dar apdovanojo Vytauto žmona, vienas Podolės seniūnų Gedigaudas, kiti bajorai, vienas rusėnų kunigaikštis su kunigaikštiene iš Vytauto žmonių. Dovanos išvardytos. Kai kurios primena suvenyrus, pvz., livrėjų kepurės, totoriški peiliai, rusėniškos siuvinėtos pirštinės, o Vytauto žmona kunigaikštienė Julijona Žiliberui atsiuntė auksinę grandinėlę ir didelį totorišką floriną, kurį ji nešiojo prie savo livrėjos.

Ambraziejus Kontarinis

Ambraziejus Kontarinis (Ambrosio Contarini) aprašė du savo susitikimus su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Kazimieru Jogailaičiu: pirmą kartą Lenkijoje, Lenčicoje, 1474 m. ir antrą kartą Trakuose 1477 m. Ten atvyko grįždamas iš Maskvos. Žiemą keliauti buvo sunku. Susitikimo Trakuose aprašymas duoda įdomių detalių apie valdovo aplinkos etiketą, kuris nė kiek neatsiliko nuo Europos monarchų rūmų ceremonijų.

Atvykęs A. Kontarinis buvo apdovanotas purpuriniais damasto rūbais, papuoštais kiaunių kailiukais. Taip vilkėdamas buvo nuvežtas į valdovo rūmus karieta, kurią traukė šešetas arklių, o lydėjo keturi bajorai ir „būrys kitų“. Valdovas nusivedė A. Kontarinį į savo kambarį ir išklausė jo pranešimą apie diplomatinę kelionę į Persiją ir kitus politinius dalykus. Dalyvavo daug didikų ir bajorų. Italo kėdė buvo pastatyta viduryje kambario. Jis norėjo kalbėti priklaupęs, bet valdovas neleido, kol A. Kontarinis neatsisėdo. Valdovas sėdėjo su dviem sūnumis ir norėjo, kad A. Kontarinis juos paimtų už rankų. Valdovas per vertėją pareiškė, kad pasiuntinio grįžimas jį labai nudžiuginęs. Tada svečias buvo nuvestas į rūmus pusryčiauti. Tuoj atėjo valdovas su sūnumis. Jų priekyje „su karališku spindesiu“ žengė trimitininkai. Kazimieras atsisėdo pirmas, jo dešinėje – abu sūnūs, kairėje pirmasis valstybės vyskupas, šalia kurio buvo paskirta vieta ir Venecijos pasiuntiniui. Dalyvavo apie 40 asmenų. Nešant naujus valgius, trimitininkai išeidavo į priekį ir sutrimituodavo. Su pasiuntiniu pagarbiai atsisveikino ir tėvo paraginti sūnūs. Kelionėje į Varšuvą A. Kontarinį lydėjo vedlys.

XV a. lietuvių kalbą vartojo Lietuvos valstybėje ne tik žemasis luomas, bet ir lietuvių kilmės bajorai bei didikai, vadinamieji ponai. 1440 m., atvykęs iš Krokuvos į Vilnių, didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas trylikametis Jogailos sūnus Kazimieras, apie kurį pasakojo A. Kontarinis. Nuo 1447 m. jis tapo ir Lenkijos karaliumi. Lietuvos ponai, vadovaujami Jono Goštauto (Goštauto), pareikalavo, kad jis mokytųsi lietuvių kalbos ir papročių. Apie tai rašo J. Dlugošas savo „Lenkijos istorijoje“, kurią jis sukūrė Kazimiero valdymo laikais ir buvo Kazimiero vaikų auklėtojas, taigi yra šių įvykių amžininkas. J. Dlugošas pasakoja: „Pagaliau Lenkijos ponai, gavę iš kunigaikščio Kazimiero atleidimą ir nežymių dovanų, grįžo į Lenkiją [...]. Nedaugelį kitų, kurie buvo pasilikę, lietuviai savo neapykanta ir persekiojimais vėliau išstūmė iš krašto [...]“. J. Dlugošas rašo, kad „priskyrė lietuvius pareigūnus ir jį mokė savo kalbos ir papročių“.

Gdansko pasiuntinių pranešimas

Yra šaltinis, paliudijantis, kad Kazimiero Jogailaičio laikais lietuvių kalba vartojama įtakingiausių ponų viešose derybose. Tai Gdansko (Dancigo) pasiuntinių pranešimas. Pasiuntiniai atvyko į Vilnių 1492 m. tartis su valdovu ir jo didikais. Pranešime atpasakotas derybų turinys ir nurodyta, kad buvo tariamasi ir lenkiškai, ir lietuviškai, ir rusėniškai (itzundt Palnisch, itzundt Lithows, itzundt Reuszch).

Čia susipažinome su svarbiausiais kitų tautų autorių raštais apie Viduramžių Lietuvą. Tai prolegomenai, įvadinės žinios, fonas pačios Lietuvos raštijai, literatūrai pažinti. Deja, tokių šaltinių ne taip jau daug. Šį palikimą troško „papildyti“ kai kurie Renesanso autoriai (Simono Grunau „Prūsijos kronika“), taip pat žymus XIX a. pirmos pusės lenkiškai rašęs Lietuvos istorikas T. Narbutas. Kartais jo teiginiai tebuvo tik romantinės svajonės.

Literatūrinės fikcijos

GRAFO KONRADO FON KYBURGO DIENORAŠTIS. Teodoro Narbuto plunksna sukūrė du falsifikatus, kuriais kai kurie mokslo žmonės tikėjo net XX a. pradžioje. Vienas jų – grafo Konrado fon Kyburgo (Konrad von Kyburg) dienoraštis. K. fon Kyburgas – istorinis asmuo, jis buvo Kryžiuočių ordino vyriausias slaugytojas, Elbingo komtūras, XIV a. pabaigoje kaip eilinis pasiuntinybės narys lankėsi Lietuvoje, bet ne Vilniuje, o Gardine. Jokio jo kelionės aprašymo ar dienoraščio nėra. T. Narbuto pramanytame šaltinyje grafas buvo Vilniuje 1397 m., čia susitiko su Vytautu. Svečiui buvo parodytas lietuviškomis raidėmis parašytas rankraštis, kurio jis negalėjo perskaityti. Kai kalbantis būdavo paminimas popiežiaus Benedikto XIII vardas, Vytautas kiek pakildavo nuo sosto ir nusiimdavo skrybėlę...

RAUDONĖS METRAŠTIS. Kitas T. Narbuto falsifikatas – vadinamasis „Raudonės metraštis“. Jis, esą, rastas Raudonės pilies archyve, parašytas lotynų kalba, dedikuotas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, pabaigoje turi 1498 m. datą ir kažkokio Korčako („Korczak arba Korsak“) parašą. Lietuviai, tiksliau Jogailaičiai, kildinami iš Gelono, kuris buvo vieno iš senovės lietuvių dievų sūnus, o jo motina buvusi žynė. Jis išvadavo Lietuvos kraštą nuo žmogėdrų. Toliau laisvai manipuliuojama istorinių kronikų ir metraščių teiginiais. Baigiama Gediminu. Lietuvių romėniškos kilmės teorija neminima.

Būta ir daugiau mistifikacijų, ieškota senovės prūsų ir lietuvių tariamai išnykusio rašto (įrašas legendinio prūsų karaliaus Vaidevučio vėliavoje, ženklai ant geležinės Gedimino lazdos, primenantys kalendorių, karaliaus Mindaugo antkapinis užrašas ir t. t.). Visi tie dalykai nusipelno paminėjimo kaip renesansiškos ir romantiškos fantazijos.

Epistolinė raštija

Gedimino laiškai

Gediminas turėjo raštinę, ir tai galima laikyti Mindaugo tradicijos plėtojimu. Neturime užmiršti, kad Gedimino tėvas, kaip manoma, Butvydas, valdęs Lietuvą XIII a. pabaigoje, gyveno Mindaugo laikais, gal net buvo – tokią prielaidą daro E. Gudavičius – jo giminaitis. Tad Gedimino tėvui, o iš jo ir pačiam Gediminui, buvo gerai žinomos Mindaugo krikšto, karūnavimo Lietuvos karaliumi ir žuvimo 1263 m. aplinkybės. Priimti krikštą per Rygos arkivyskupą svarstė ir Gedimino vyresnysis brolis didysis kunigaikštis Vytenis, valdęs Lietuvą 1295-1316 m. ir pastatydinęs savo valstybėje pranciškonų vienuoliams bažnyčią. Apie tą bažnyčią rašoma Gedimino laiškuose. Taigi didžioji politinė, socialinė ir kultūrinė reforma – Lietuvos krikštas ir tapimas karalyste – Gediminui nebuvo naujiena, o aktualiausia problema.

Išliko šešių Gedimino laiškų nuorašai. Laiškai parašyti lotynų kalba 1323-1324 m. Vilniuje. Jie adresuoti popiežiui Jonui XXII, kurio būstinė tuomet buvo Avinjone, Vokietijos miestų Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno, Rostoko, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando salos piliečiams, visoms vienuolių dominikonų ir pranciškonų provincijoms, visų pirma Saksonijos, Tartu (Dorpatas) ir Saremos (Eželis, lot. Osylia) vyskupams, Revelio (Talinas, lot. Reval) žemės Danijos vietininkui ir Rygos miesto tarybai. Gediminas, kitaip negu Mindaugas, rėmėsi ne Livonijos ordino magistru, o Rygos arkivyskupu. Kaip matome, Gedimino laiškų kryptis yra krikščioniškieji Vakarai, Livonija ir vokiečių adresatai.

Su Gedimino laiškais ir apskritai valdymu susiję kai kurie kiti dokumentai. Svarbiausi mums yra 1324 m. pabaigos popiežiaus legatų pasiuntinių, vedusių derybas Vilniuje, ataskaita ir 1338 m. Gedimino prekybinė sutartis su Livonijos ordinu. Laiškai (su netikslumais) ir kiti dokumentai paskelbti leidinyje „Gedimino laiškai“.

Gedimino laiškai priklauso epistolinės raštijos žanrui (gr. „epistolė“ – laiškas).

Gedimino laikais jau kilo didžiulis pavojus Lietuvai iš Vakarų. Vokiečių ordinas, nukariavęs prūsų, latvių ir estų žemes, geležiniu gniaužtu spaudė Lietuvą iš pietvakarių nuo Nemuno ir iš šiaurės nuo Dauguvos. Europos įstatymai nepripažino Lietuvos valstybės, nes jos valdovai ir valdančioji tauta buvo nepriėmę krikščionybės. Vokiečių ordinas siekė Lietuvą nukariauti, apkrikštyti ir valdyti. Kaip prūsus, latvius ir estus.

Sumanus politikas Gediminas negalėjo nesuprasti, kad krikščioniškoje Europoje jo vienintele senameldiška valstybe neturi perspektyvos išsilaikyti. Gediminas, atrodo, visai rimtai nusprendė priimti krikščionybę, bet ne iš savo nuožmaus priešo Vokiečių ordino, o iš paties popiežiaus Jono XXII. Tik tokiu būdu buvo įmanoma panaikinti Vokiečių ordino veržimosi į Lietuvą dingstį. Laiške popiežiui Gediminas rašė: „ mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent, minėtasis magistras ir broliai“ (p. 27). Šį savo pažadą krikštytis Gediminas panašiais žodžiais pakartojo 1323 m. laiškuose kitiems adresatams. Gediminas įrodinėjo, kad jis prieš krikščionybę nekovoja, o tik ginasi nuo Vokiečių ordino.

Gediminas, kaip ir jo pirmtakai, iš tikrųjų buvo tolerantiškas krikščionybei. Krikščionys stačiatikiai buvo jo valdomi rusenai – rytų slavai (būsimieji baltarusiai, ukrainiečiai), su kuriais nuo pat valstybės įsikūrimo lietuviai senameldžiai rimtai skaitėsi. Tai, be kita ko, rodo lietuvių aukštuomenės ir stačiatikių santuokos. O negausiems užsieniečiams krikščionims – taikiems pranciškonų ir dominikonų vienuoliams – Gediminas buvo pastatydinęs dvi bažnyčias Vilniuje ir vieną Naugarduke. Taip jis tęsė jau anksčiau savo brolio Vytenio pradėtą politiką. Laiške popiežiui Gediminas sako, kad „mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas“ (p. 27). Tai tikras faktas, nes šių ordinų vienuolių buvo Gedimino tarnyboje. Tik jokiu būdu Gediminas nesutiko įsileisti į Lietuvą savo karinių priešų – Vokiečių ordino vienuolių-riterių. 1323 m. gegužės 26 d. laiške Vokietijos miestų piliečiams Gediminas pareiškė, kad „Mes rinksime vyskupus, kunigus [ir] dominikonų bei pranciškonų vienuolius, kurių gyvenimas [yra] girtinas ir doras; [tačiau] nenorime, kad [pas mus] atvyktų tokie, kurie daro iš vienuolynų plėšikų prieglaudą [...]; patariame, kad tokių vienuolių saugotųsi kiekvienas valdovas“. Minėtame laiške popiežiui Gediminas dar pabrėžė, kad ir Mindaugas nuo krikščionybės atkrito dėl Vokiečių ordino daromų skriaudų: „kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti savo senolių klaidoje“ (p. 23). Šie Gedimino žodžiai rodo, kad Lietuvoje vadinamoji Mindaugo apostazė buvo suprantama kitaip negu rašoma vokiečių kronikose ir rytų slavų metraščiuose. Lietuva kaltino dėl to vokiečius, o ne Mindaugą. Mindaugas dėl vokiečių piktadarybių buvo priverstas pulti Livonijos ordiną, – rašo Gediminas.

Gediminas prašė, kad jo laiškai užsienyje, kaip įprasta Viduramžiais, būtų siunčiami iš miesto į miestą, nuorašai prikalami prie bažnyčių durų, skelbiami kaimuose. Gedimino pasižadėjimas krikštytis ir sunkūs kaltinimai Vokiečių ordinui sukėlė Vakarų kraštuose abejonių dėl Ordino veiksmų prieš Lietuvą. Gediminui net pavyko 1323 m. Vilniuje padaryti su Livonijos ordinu taikos sutartį, kurią patvirtino popiežius. Lietuvos krikšto reikalas tiek pasistūmėjo į priekį, kad popiežius pasiuntė į Lietuvą du aukštus legatus – patyrusius diplomatus Alektos (lot. Electa) vyskupą Baltramiejų (lot. Bartholomeus) ir Anicijo vyskupystės Šv. Teofrido vienuolyno abatą Bernardą (lot. Bernardus), kurie turėjo krikštyti Gediminą, jo vaikus kunigaikščius, kilminguosius ir visą lietuvių tautą. Popiežius 1324 m. birželio 1 d. laiške Gediminui rašė apie legatus: „nutarėme pasiųsti specialiais savo ir minėtojo [apaštališkojo] sosto pasiuntiniais pas tave ir į tau pavaldų kraštą, kad jie aiškintų tau ir tavo karalystei evangeliją [...], kad tu ir tavo tauta jų išganingų pamokymų dėka pažinę patį dievo sūnų Jėzų Kristų, taptumėte verti priimti krikšto sakramento [...]“ (p. 105-107). Tiedu popiežiaus legatai (įgaliotiniai) 1324 m. atvyko į Rygą. Tikrai buvo sumanūs, nes iš karto pas Gediminą nesiryžo keliauti. Legatai nusiuntė iš Rygos į Vilnių savo pasiuntinius, kad galutinai išaiškintų aplinkybes. Legatų pasiuntiniai į Vilnių atvyko 1324 m. lapkričio mėnesį ir čia išbuvo apie tris savaites.

Padėtis Vilniuje jau buvo pasikeitusi: Gediminas krikšto atsisakė. Pasiuntinių ataskaitoje, parašytoje jiems grįžus į Rygą, apie tai pranešama: Gediminas pareiškęs, kad apie krikštą neliepęs rašyti, tačiau jei jo raštininkas pranciškonas vokietis Bertoldas (lot. Bertoldus) supainiojo, „tegu ant jo galvos ir krinta“ (p. 127), Ataskaitoje cituojama emocinga Gedimino kalba. Jis sakęs: „Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybes, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį pikta [...]“ (p. 129). Legatų pasiuntinių ataskaita rodo, kad vis dėlto Gediminas iš tikrųjų buvo pasiryžęs krikštytis. Jie „slapta mūsų ratelyje“ išgirdo iš Gedimino tarybos nario vokiečio dominikono Mikalojaus (lot. Nicolaus) lūpų, kad Gediminas su juo tikrai kalbėjęs „apie savo atsivertimą“, prašydamas patarimo, ką daryti (p. 141). Kone prisaikdinę pasiuntiniai reikalavo, kad teisybę pasakytų vertėjas Henekinas (lot. Hennekinus), kuris tikriausiai buvo naujakrikštas baltas iš Livonijos, mokantis lietuvių kalbą. Jis buvo vertėjas tarp Gedimino ir raštininko Bertoldo, kai buvo rašomas tas svarbusis laiškas popiežiui dėl Gedimino krikšto. Henekinas, paprašęs išlaikyti paslaptį „kaip per išpažintį“, nes kitaip neteksiąs gyvybes, jiems atsakė: „Jūs, ponai, taip giliai sujaudinote mane [...], kad aš turiu jums pasakyti tiesą. Aš žinau, kad karalius tvirtai buvo pasiryžęs atsiversti, nes su dideliu noru parašydino laišką; bet kodėl jis nuo to atsisakė, nežinau; žinoma, velnias pasėjo savo sėklą [...]“ (p. 143-145). Pasiuntiniai dar iššnipinėjo per vieną brolį pranciškoną, kad viena moteris iš didžiosios kunigaikštienės, turbūt Jaunės, šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, kad Gediminas, pasikalbėjęs Vilniuje su popiežiaus legatų pasiuntiniais, pasitraukė dviese su giminaičiu Erudu (lot. Erudo) „į savo miegamąjį ir visą naktį labai graudžiai verkė ir, padaręs pertrauką, vėl pradėjęs verkti; ir taip jis daręs tris kartus kiekvieną naktį; taigi pagal tai ta moteris galėjo spręsti, jog jis taip darė dėl to, kad buvo priverstas atsitraukti nuo savo pradėtojo sumanymo“ (p. 145).

Istorikai neabejoja, kad Gediminui priimti krikštą sutrukdė senameldžių žemaičių ir jo valstybės stačiatikių slavų grėsmingas pasipriešinimas. Nenorėdamas, matyt, tokių dalykų viešai atskleisti, Gediminas ir turėjo apkaltinti raštininką Bertoldą. Tačiau tikrosios padėties Gediminui nuslėpti nepavyko. Popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaitoje pasakyta: „slapta išgirdome [...], kad Prūsijos broliai [Kryžiuočiai] davė daug drabužių ir brangenybių įtakingesniems Žemaičiuose ir kad dėl to jie sukilo prieš karalių, sakydami, kad, jei jis priimsiąs tikėjimą, jie [esą pasiryžę] nukariauti jį patį, jo sūnus bei visus jo šalininkus [...]. Tokie grasinantieji žodžiai daug kartų tais metais buvo kartojami karaliaus akivaizdoje; panašius grasinančius žodžius prieš jį kalbėjo ir rusai [Lietuvos valstybės slavai stačiatikiai]; dėl to karalius esąs atsigręžęs nuo tikėjimo, kad net nedrįstąs daugiau kalbėti apie krikštą“ (p. 139-141).

Dėl sudėtingų aplinkybių Lietuvai teko pasilikti senameldiška. Tai buvo Lietuvos pralaimėjimas.

Dideli rūpesčiai dėl Lietuvos krikšto ir žūtbūtinė kova su Vokiečių ordinu yra svarbiausia, dramatiškiausia Gedimino laiškų problema. Galima sakyti, kad tai Lietuvos likimo atodanga. Kartu laiškuose ir jiems artimuose raštuose (kai kurie iš jų rašyti ne lotynų, o vokiečių kalba) randame ir kitų nepaprastai vertingų duomenų apie ano meto Lietuvą.

Valdymo klausimais Gediminas tardavosi su savo taryba, kurią sudarė apie 20 asmenų (p. 123). Taryba rinkdavosi valdovo pilies menėje. Rūmai tikriausiai stovėjo Gedimino kalno papėdėje nuo dabartinės Arkikatedros pusės. Didysis kunigaikštis turėjo savo antspaudą, pridedamą prie laiško, taip patvirtinant jo tikrumą. Gedimino antspaudas yra aprašytas tvirtinant laiškų nuorašus Liubeke. Vaškinis antspaudas turėjo apvadą iš dvylikos kampų, o apvado viduryje – pavaizduotą ilgais plaukais vyrą, sėdintį soste ir laikantį dešinėje rankoje karūną, kairėje – skeptrą. Aplink vyrą įrėžtas kryžius ir užrašas lotynų kalba iš keturiasdešimt vienos raidės: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG („Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus Gedimino anstpaudas“).

Gediminas laiškais kvietė iš Vokietijos ir kitur įvairių specialybių meistrus: akmenskaldžius, malūnininkus, račius, batsiuvius, druskininkus, sidabrakalius, ginklakalius, taip pat riterius ir ginklanešius. Prašė važiuoti į Lietuvą žemdirbius, žvejus, pirklius, gydytojus. Jiems visiems su šeimomis garantavo tikėjimo laisvę bei geras veiklos sąlygas. Tie kvietimai reiškia, kad Gediminas buvo užsimojęs plėsti amatininkystę, tobulinti ginkluotę, rūpinosi mūrine statyba, žodžiu, vykdė Lietuvos ūkinio, kultūrinio ir karinio ugdymo plačią programą. Vokiečių ordinas stengėsi užkirsti užsieniečiams kelius į Lietuvą – vykdė Lietuvos sienų blokadą. Gediminui tai buvo žinoma, todėl jis nurodė laiškuose vykti į Lietuvą per Mozūriją, su kuria palaikė taikesnius santykius, mat už Mozūrijos kunigaikščio Vaclovo buvo išleidęs savo dukterį Danutę. Gediminas turėjo patyrusių diplomatų – pareigūnų santykiams su užsienio valstybėmis palaikyti. Tokie buvo gal lietuviai, o gal kitų baltų tautų vyrai Liesė ir Kurša (lot. Lesse, Curso). Jie mokėjo, be lietuvių ir kitų baltų kalbų, rusėnų, taip pat vokiečių kalbas, nes vadovaudavo pasiuntinybėms į Livoniją ir Prūsiją pas Vokiečių ordino brolius. Kartu su Liese kartais vykdavo, kaip jis pats sako, ir jo draugai „rusai“ (p. 179). Liesė 1326 m. Rygoje prisistatė kaip Gedimino diplomatas: „Gerbiamieji ponai [...], kaip žinote, esu oficialus pasiuntinys ir juo buvau daug kartų ir, ką sakau, kalbu pagal jo [Gedimino] širdies norą [...]“ (p. 175). Tąsyk Liesė Šventosios Romos imperijos viešo raštininko Arnoldo Vifhuzeniečio (lot. Arnoldus de Vifhusen) ir liudytojų akivaizdoje apkaltino Vokiečių ordino brolius sutarčių laužymu ir smurtavimu.

Gediminas laiškuose save tituluodavo taip: lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis. Karaliumi Gediminas niekada nebuvo, bet laiškuose ir kiti jį taip vadina (lot. rex). Žiemgaliai – baltų tauta, gyvenusi Latvijos ir iš dalies Lietuvos teritorijoje. Mūšos ir Lielupės žemupiuose. Dėl Žiemgalos valdymo Lietuva varžėsi su Livonijos ordinu. Gedimino laiškuose ir jiems artimuose raštuose aiškiai skiriamos lietuvių, žiemgalių, prūsų, lenkų, vokiečių tautos. Rusais (rutenais) vadinami rytų slavai stačiatikiai. Diferencijuojamos religijos: katalikai (vokiečiai, lenkai), stačiatikiai ir senameldžiai lietuviai. Randame svarbių žinių apie senameldystę, deja, jos pernelyg bendro pobūdžio, nors kai ką pasako. Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams Vilniuje pareiškė, kad jis leidžia savo valstybėje Dievą garbinti rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, „o mes [lietuviai] garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą“ (p. 129). Kokios tos senameldiškos lietuvių apeigos, kas tas vienas dievas, pasiuntinių ataskaitoje neparašyta. Vilniuje Gedimino laikais turėjo būti, kaip rodo vėliausi archeologiniai tyrinėjimai, Perkūno mūrinė šventykla, perdirbta iš, kaip manoma, Mindaugo statytos katedros, šventykloje buvo aukurai. Pažymėtina, kad pasiuntiniai, atvykę iš Rygos į Vilnių, nė žodžio nerašo apie lietuvių religinį kultą. Matyt, vokiečiams visa tai, nuolat bendraujant su lietuviais, buvo gerai žinoma, įprasta regėti.

Šį tą paliudija 1338 m. Lietuvos prekybinė sutartis su ordinu. Tekstas parašytas vokiškai. Ją tvirtinant, vokiečių pusė „tuo reikalu pabučiavo kryžių“. Gedimino delegacijoje buvo jam pavaldžių Polocko ir Vitebsko kunigaikštysčių atstovai stačiatikiai. Jie taip pat, „patvirtindami minėtąją taikos sutartį, pabučiavo kryžių“. Tai savaime suprantama, nes jie visi krikščionys. O štai kas pasakyta apie Vilniaus atstovus: „pagal Lietuvos karaliaus, jo vaikų ir visų jo bajorų sutikimą; jie tuo reikalu taip pat atliko savo šventąsias apeigas [...]“ (p. 195). Kokiomis konkrečiai apeigomis Gedimino diplomatai senameldžiai patvirtino sutartį, neparašyta. Aišku tik, kad jie atliko kitokias negu krikščionys apeigas ir jiems kryžiaus ženklas neturėjo šventos, šiuo atveju ir juridinės, galios. Prisimenant kiek vėlesnio laiko lietuvių elgesį panašiomis aplinkybėmis, galima daryti šiokias tokias prielaidas. Jau minėjome, kaip elgėsi lietuviai kariai, sudarant Kęstučiui 1351 m. taikos sutartį su Vengrijos karaliumi Liudviku. Jie aukojo, Kęstučiui perkirtus kraujagyslę, jautį, šlakstėsi ar pasitepė jo krauju ir davė priesaiką žodžiu. O 1382 m., kai prie Trakų išsirikiavo viena prieš kitą, pasiryžusios stoti į mūšį, Kęstučio ir Jogailos kariuomenės, susitarimas buvo pasiektas paprasčiau, gal kaip tarp saviškių, – duodant žodį ir ranką. Todėl galima manyti, kad ir Gedimino įgalioti vilniečiai, tvirtindami 1338 m. taikos sutartį su Ordinu, pasitepė aukojamo jaučio krauju, davė žodinę priesaiką.

Natūraliausia būtų manyti, kad didysis kunigaikštis, pasitaręs su savo tarybos nariais, laiškus diktavo vertėjui Henekinui lietuviškai, o šis Gedimino žodžius ir mintis persakydavo vokiškai raštininkams, kurių vardai žinomi – minėtasis Bertoldas ir Henrikas (lot. Hinricus). Prie lotyniškai parašyto švarraščio, atitinkamai jį sulanksčius, būdavo tvirtinamas Gedimino antspaudas. Gedimino lietuviškumą rodo ne tik jo paties, bet ir sūnų bei dukterų vardai. Senameldystė lėmė lietuvių kalbos vartojimą. Netiesiogiai tai parodo 1323 m. gegužes 26 d. laiškas Vokietijos pranciškonams. Gediminas praneša, kad jau pastatė pranciškonams dvi bažnyčias – vieną „mūsų karališkajame mieste“ Vilniuje, kitą – Naugarduke, ir prašo „šiais metais“ prie jų priskirti „keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai, kaip kad dabar yra ir buvo [anksčiau]“. Kodėl Gediminas nekviečia į Lietuvą vienuolių, mokančių lietuvių kalbą? Reikia manyti, kad tai daroma politiniais sumetimais. Jo valstybėje esantys lenkai, o tikriausiai dalis žiemgalių bei atbėgę prūsai, jau buvo krikščionys. Jiems ir reikalingi tas kalbas mokantys vienuoliai. O lietuviai – senameldžiai. Gediminas, pats neapsikrikštijęs, negalėjo leisti, kad už jo nugaros būtų pradėta krikštyti lietuvių tauta. Katalikybės įvedimo akciją jis pats turėjo pradėti pirmas. Taip darė anksčiau Mindaugas, o paskui Jogaila.

Gediminas Lietuvos krikšto idėjos neatsisakė ir, praėjus apie 20 metų, prie jos grįžo. Vėl krikštyti Lietuvą jis bandė su Čekijos Karalystės pranciškonų pagalba ir, atrodo, dėl to buvo nužudytas, šiame sąmoksle galėjo dalyvauti Jaunutis. Manoma, kad tuo laiku Vilniuje buvo nužudyti ir du Čekijos pranciškonai.

Labai svarbūs Gedimino laiškai dar vienu atžvilgiu. Istorikai yra susitarę miestų amžių skaičiuoti nuo pirmojo paminėjimo raštuose. Vilnius pradedamas minėti kaip „mūsų miestas“, „mūsų karališkasis miestas“ (vadinasi, kaip Lietuvos sostinė) 1323 m. rašytuose Gedimino laiškuose. Nuo to laiko Vilnius yra tikroji ir amžina Lietuvos sostinė.

Atskiro apibūdinimo reikalauja Gedimino laiškų žanrinės ir stilistinės ypatybės. Laiškai leidžia, nors ir ribotai, charakterizuoti adresanto asmenį, o tai literatūros istorijai itin svarbu.

Visų laiškuose esančių konkrečių pasiūlymų ir sprendimų šaltinis buvo Gediminas. Bet laiškų lotyniškus tekstus rašė vienuoliai raštininkai. Tų tekstų redaguoti adresantas negalėjo. Laiško rašymo procedūra vyko adresantui per vertėją dėstant savo teiginius, bet ne diktuojant sakinius. Iš popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaitos matyti, kad Gediminas tą ar kitką rašyti „liepdavo“ (p. 127), kad rašoma tik tai, ką jis sako. Bertoldas teisinosi, kad nieko nerašęs, kas ne „iš karaliaus burnos“ (p. 135).

Daugeliu atvejų tekstas skamba dalykiškai, nors jaučiamas ir tam tikras majestotiškas pakilumas.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško dominikonams: „Todėl norime surinkti vyskupų, kunigų [ir] vienuolių, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda ir rengia dvasininkams mirtį [...]“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško miestų piliečiams: „esame didžiausias savose [valdose], kur turime [galią] paliepti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atverti“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško pranciškonams: „laikėme reikalingu dalyku pridėti prie šio [rašto] savo antspaudą, kurį pasiuntėme apaštališkajam ponui ir mūsų švenčiausiajam tėvui [ir] kurį kryžiuočiai įmetė į ugnį šios pasiuntinystės įžeidimui. Prieštaraujančius šiam antspaudui, [taip pat] klastojančius šį tekstą [žmones] šiame rašte skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais“.

Šiose citatose galima apčiuopti Viduramžių dokumentikos stilistinius ir juridinius elementus, kitaip tariant, įgudusio raštininko plunksnos pėdsakus. Čia dalykai, kuriuos dėsto Gediminas, natūraliai susipynę su krikščioniškomis nuostatomis.

Tačiau laiškuose yra ir tokių teiginių, kurie atspindi Gedimino senameldišką puikybę, jo įsitikinimą, kad esąs pranašesnis už krikščionis. Raštininkas turėjo tai užrašyti, nes jis buvo Gedimino valdinys.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško dominikonams: „pirmiau geležis vašku taps ir vanduo į plieną pavirs, negu iš mūsų išėjusį žodį atšauksime“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško miestų piliečiams: „Mūsų protėviai pasiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums [savo] kraštą, [bet] niekas iš jūsų neatvyksta ar [net] šuva iš jų pusės [nesulojo], padėkodamas už pasiūlymus“. Krikščionys sugretinami su šunimis.

Iš to paties laiško: „Mes [...] pažadame ir jus visus patikiname, kad nustatysime tokią savitarpio taiką, kad [apie] panašią krikščionys niekada [nė] negalvojo“. Čia jau akivaizdi senameldžių ir krikščionių priešprieša. Tokias vietas reikia laikyti senameldžio adresanto citatomis.

Gedimino raštininkai Bertoldas ir Henrikas, be abejo, buvo išėję mokslus vienuolynuose, todėl turėjo gerai išmanyti diplomatinių laiškų rašymo taisykles. Gedimino laiškuose, kaip ir Mindaugo, išsiskiria epistolografijos formuliaro dalys: intituliacija (prisistatymas oficialiu titulu), saliutacija (pasveikinimas), promulgacija (sprendimo paskelbimas), datacija (datavimas) ir kt. Pačiam Gediminui žinoti ką nors apie tokias teorijas nebuvo jokio reikalo.

Taigi kai kurias laiškų teksto vietas, nekalbant, suprantama, jau apie turinį, galima laikyti užrašymais iš Gedimino „burnos“. Bet yra ir kita pusė – posakiai, kurie, be abejo, priklauso raštininko vienuolio „burnai“. Jie lydi Gedimino pareiškimus krikštytis. Čia raštininkai jautėsi daug savarankiškiau, be to, ir buvo įpratę kalbėti apie krikščionybę religinių raštų frazėmis.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško dominikonams: „idant jis mus vilktų pirmuoju [teisiųjų] drabužiu“; „Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant būsime pasiruošę [įvykdyti] visus jo valios pageidavimus“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško miestų piliečiams: „Kadangi dangiškajam karaliui Jėzui Kristui yra pavaldžios kaip forma materijai arba vergas namams visos karalystės, iš jų vieną valdome mes [...]“; „dėl jungimosi su Dievo bažnyčia [...]“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško pranciškonams: „idant jis kreiptų mus kartu su kitomis avimis keliu link gausybės ganyklų“; „[nes norime], kad kuo greičiau Dievo triūsas būtų užbaigtas ir niekais nueitų tvirkinanti klasta“; „kad tai, ką Dievas palaistė, [Jis ir] užaugintų bei nukirstų ir dangaus [aruoduose] su palaimintaisiais padėtų“; „visi broliai tegul nuoširdžiai meldžiasi už karalių, [jo] vaikus ir karalienes, ir už visą kraštą, kad Viešpats užbaigtų, ką pradėjo“.

Šie teiginiai sukėlė didelį konfliktą tarp Gedimino ir raštininko Bertoldo, kuris buvo apkaltintas adresanto minčių iškraipymu. Buvo pasakyta, kad Gediminas krikštytis nežadėjo, kad tai prasimanė pats Bertoldas. Tikriausiai tai buvo Gedimino diplomatinis išsisukinėjimas. Jis, pvz. aiškina, ką turėjo galvoje, vadindamas popiežių tėvu. Pasiaiškinimas remiasi senameldžių paprotine teise: „apaštališkąjį viešpatį jis norįs laikyti tėvu, kaip rašė, nes „jis yra vyresnis [amžiumi] už mane [tikrai vyresnis, nes gimė 1249 m., o Gediminas – apie 1275 m.]; ir kitus tokius [...] laikysiu tėvais, ir poną [Rygos] arkivyskupą [Frydrichą] panašiu būdu laikysiu tėvu, nes jis yra vyresnis už mane; o tuos, kurie vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis“ (p. 127).

Popiežiui rašytame laiške yra pavartota frazė, kad „esame pasirengę [...] priimti krikščionių tikėjimą“ (parati sumus [...] fidem catholicam recipere) (p. 27). Specialistai pabrėžia, kad formulė „priimti tikėjimą“ (fidem recipere) yra įprastinė ir neabejotinai reiškia pasižadėjimą krikštytis. Ir vis dėlto raštininkas buvo diskredituotas, pasižadėjimas krikštytis paneigtas, nes Gedimino rūmai galėjo sau leisti nesuprasti krikščioniškų metaforizuotų formulių.

Gedimino laiškai teikia autentiškos medžiagos anų laikų Lietuvai pažinti. Jų stiliaus ir turinio dvilypumas atidengia dviejų epochų ir kultūrų susidūrimą – lietuviškos senameldiškos ir europietiškos krikščioniškos. Naujovės įstringa, pasiliekama prie senovės.

PASAKOJIMAS APIE GEDIMINO LAIDOTUVES. Esama rimto pagrindo manyti, kad išliko Gedimino laidotuvių aprašymas. Jos buvo iškilmingos, nors Gediminas, kaip sakyta, greičiausiai buvo sąmokslo auka. Yra žinoma, kad ir 1382 m. Kriavo (Krevo, Krėvos) pilies bokšte pasmaugtas Kęstutis jo priešininkų buvo laidojamas pagarbiai. Taip pat Žygimantas Kęstutaitis, užmuštas 1440 m. Trakų pusiasalio pilyje, buvo palaidotas Lietuvos panteone – Vilniaus katedroje. Trūksta duomenų visa tai paaiškinti. Pavyzdžiui, mes nežinome, kaip buvo pasielgta su nužudytųjų Mindaugo ir jo dviejų sūnų palaikais.

A. Nikžentaitis iškėlė hipotezę, kad Gedimino laidotuvės aprašytos prancūzo Pilypo de Mezjero (Philippe de Mézières, 1327-1405) kūrinyje, pavadintame „Senojo maldininko sapnas“. Autorius, keliaudamas su damomis iš „Rusijos karalystės“, pasiekė Totorių ribas ir atvyko į „Laito [Lietuvos] karalystę“, kuri neturi raštininkų ir dvasininkų, bet jos gyventojai „stabmeldžiai“ pakankamai karingi. Tai liudijo Prūsijos kryžininkai. Autorius savo kūrinį vadina juoką sukeliančiu sapnu. Mes jį galėtume vadinti riterių nuotykių literatūros novele. Autoriui kažkas, tikriausiai Kryžiuočių ordino broliai, tą nuotykį su laiminga pabaiga papasakojo „kaip tiesą“. Mus dominančio fragmento turinys toks.

Ne taip seniai įvykusiame mūšyje (Pilypas de Mezjeras keliavo į Pabaltijį 1364 m.) tarp Kryžiuočių ordino ir „Laito karaliaus“ vienas narsus riteris neteko akies ir buvo karaliaus paimtas į nelaisvę. Riteris elgėsi garbingai, todėl karalius jį pamilo ir apdovanojo turtais, nepaisydamas, kad tas buvo krikščionis. Karalius mirė, ir turėjo būti surengtos laidotuvės pagal tos šalies papročius. O papročiai tokie: mirusįjį „baronai“ (valdovo vasalai, jo tarybos nariai) „aprengia šarvais ir užsodina ant balto žirgo, taip pat apšarvuoto. Aplink karalių sustato eglinius rąstus, padaro lyg medinį narvą“. Geriausiam karaliaus bičiuliui suteikiama garbė būti sudegintam kartu ir lydėti karaliaus sielą į „rojų, kaip jį įsivaizduoja tie žmonės“. Parinktasis bičiulis „gera valia įžengia vidun medinio narvo prie karaliaus [...], kuris sėdi ant žirgo kaip gyvas. Ir tada baronai su didžiu atsidavimu, su didžiomis maldomis ir raudomis užkuria ugnį, tai yra medinį narvą, sudegina savo valdovą karalių ir jo geriausią bičiulį“. Ir štai baronai po didelio vaido, nes kiekvienas norėjo lydėti karalių, nusprendė tą garbę suteikti Kryžiuočių ordino riteriui. Šis, išgirdęs, kad bus sudegintas gyvas, neapsakomai nuliūdo, bet dėjosi didžiai patenkintas. Tik sakėsi, labai nerimaująs dėl to, kad nesąs vertas lydėti tokį tobulą valdovą, nes turi tik vieną akį. Tada baronai nusprendė, kad iš tikrųjų riteris nėra vertas tos garbės, nes neturi visų savo kūno dalių. Buvo išrinktas kitas valdovo palydovas į dausas, o riteris, padėkojus jam už ištikimybę, paleistas iš nelaisvės. Karalius buvo sudegintas aukščiau aprašytu būdu.

Krikščionio autoriaus akimis ši istorija iš tikrųjų juokinga. Sumanus riteris apdumia kvailius. Bet, mūsų požiūriu, toje novelėje, labai galimas daiktas, pateikta unikali informacija apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laidotuvių ceremonialą senameldystės laikais. Yra žinoma, kad baltai, kaip padėkos auką savo dievams, kartais, atrodo, labai retai, degindavo ant žirgo pasodintus gyvus aukštos kilmės priešus. Notangai 1261 m. Didžiojo prūsų sukilimo pradžioje taip nubaudė kilmingą ir turtingą Magdeburgo prie Elbės miestietį Hirchalsą. Taip pat žemaičiai 1320 m., sumušę įsiveržusius prie Medininkų kryžiuočius, „savo dievams kaip auką sudegino brolį Gerhardą, pravarde Rudė (lot. Gerhardus Rudde), Sembos fogtą [valdytoją], apvilktą šarvais ir užsodintą ant savo žirgo“. (D. Poška apie tai sukūrė „seną dainą istorinę žemaičių“ „Gerardas Ruda“.) Deja, išskyrus P. de Mezjerą, neturime kitų rašytinių šaltinių apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laidojimo apeigas, nes Hermanas Vartbergietis pažymi tik tai, kad Algirdas buvo laidojamas su „didelėmis iškilmėmis ir kūno sudeginimu su įvairiais daiktais ir aštuoniolika žirgų pagal jų pačių išgalvotas apeigas“. Bet jis paties laidojimo ritualo neaprašo. Suprantama, laidojimo būdas mirusįjį sodinant ant žirgo reikalavo atitinkamo statinio. Kitais atvejais mirusysis buvo ant laužo guldomas.

Algirdo laiškas

Šis laiškas liudija, kad LDK po Mindaugo ir Gedimino toliau plėtojosi tarptautinės diplomatijos raštija. Su Vakarais buvo bendraujama daugiausia lotynų kalba, o su Rytais – slavų stačiatikių kalba. Bet Algirdo laiškas yra ypatingas – jis parašytas graikų kalba. Tai pirmas išlikęs graikų kalbas panaudojimo Lietuvos raštijoje pavyzdys. Be abejo, su raštininku Algirdas kalbėjo rusėniškai, tik raštininkas tekstą surašė graikiškai.

Lietuvos valdovai jau nuo Gedimino laikų stengėsi rytų slavų stačiatikiškose žemėse, kurias jungė prie savo valstybės, turėti atskirą sau palankų metropolitą, nepriklausomą nuo Maskvos metropolito. Rusiai metropolitus (aukščiausius cerkvės hierarchus, iš pradžių graikus) skirdavo pagal seną Rusios tradiciją Bizantijos (jos sostinės Konstantinopolio) patriarchai. Tokio LDK parankaus metropolito turėjimas reiškė galimybę centralizuoti apie Vilnių rytų slavų žemes, t. y. stiprinti valstybę. Tarp Maskvos ir LDK stačiatikių metropolijų aiškių geografinių ribų nebuvo. Algirdas, tęsdamas savo tėvo Gedimino politiką, veikė toliau.

Atsirado du Visos Rusios metropolitai: Maskvos orientacijos Aleksijus ir Algirdui palankus Romanas Kijeve. Mirus Romanui (1361 ar 1362 m.) tarp LDK stačiatikių įsigalėjo Aleksijus. Algirdas 1371 m. nusiuntė Konstantinopolio patriarchui Filotėjui laišką. Prieš tai, 1370 m., Filotėjas kreipėsi į Algirdą, perduodamas rusų kunigaikščių skundus dėl jo kariuomenės įsibrovimų į jų sritis. Kartu Filotėjas ragino ir Aleksijų teikti patarnavimus ne tik Maskvos, bet ir LDK stačiatikiams, nes patriarchui rūpėjo Rytų bažnyčios įtakoje išlaikyti ir LDK dalį. Mat būta katalikybės pavojaus. Laiško, arba kreipimosi, tekstas yra labai dalykiškas, sausas, logiškas ir kietas. Galima manyti, kad tai atspindi valdingą adresanto charakterį. (Atrodo, tokie buvo visi Gediminaičiai, net ir Jogaila.) Laiškas vadinasi „Lietuvos kunigaikščio Algirdo raštas [pitakijus] mūsų švenčiausiajam vyskupui visuotiniam patriarchui“. Pasisveikinimo formulė minimali „Nuo Lietuvos karaliaus Algirdo pasveikinimas Patriarchui“. Tai šaltas pasisveikinimas, rodąs, kad Algirdas turi pretenzijų. Toliau iš karto einama prie dalyko. Pasakyta, kad patriarchas per Algirdo žmogų Teodorą atsiuntė Lietuvos valdovui laišką, kuriame Maskvos metropolitas Aleksijus kaltina Algirdą žodžiais: „Karalius Algirdas mus užpuolė“ (p. 203). Šį kaltinimą Algirdas atmeta ir aiškina, kad ne jis, o „jie“ (maskvėnai) pirmieji pradėjo puldinėti, ir tai padarė devynis kartus. „Jie“ puolė, nenutraukę sutarties ir sulaužydami priesaiką, kurią davė bučiuodami kryžių. Visos tos skriaudos išskaičiuojamos: sulaužęs priesaiką metropolitas Aleksijus klastingai paėmė į nelaisvę Algirdo svainį Tverės kunigaikštį Michailą. Taip pat paėmė į nelaisvę Algirdo žentą Nižnij Novgorodo kunigaikštį Borisą. Užpuolė Algirdo žentą kunigaikštį Ivaną, paėmė nelaisvėn jo motiną ir Algirdo dukterį. Sulaužydami kryžiaus bučiavimo priesaiką, „jie“ atėmė iš Algirdo keliolika tvirtovių (jos išvardijamos). To negalėdamas pakęsti, Algirdas maskvėnus savo ruožtu užpuolė ir, jeigu nebus atsiteista, daugiau to nepakęs. Algirdas rašo, kad „mūsų tėvų laikais tokių metropolitų nebuvo“ (ibid.). „Jie“ tuos, kurie prisiekė Algirdui bučiuodami kryžių, pabėgusius pas maskvėnus nuo tos priesaikos atleidžia ir laimina visus maskvėnus karui prieš Algirdą. O pats Maskvos metropolitas Aleksijus neatvyksta nei pas Algirdą, nei į Kijevą. Rašte yra vienas retorinis klausimas, rodantis, kad laiškas rašomas specialisto: „Ar kur nors pasaulyje girdėta, kad būtų panaikinama [kryžiaus bučiavimo] priesaika?“ (p. 204). Tai priekaištas, sustiprintas retorika. Algirdo raštininkas žinojo, kaip smogti. Duodami pavyzdžiai, kaip Aleksijus atleidžia nuo priesaikos Algirdui pas maskvėnus perbėgusius kunigaikščius. Galimas dalykas, kad Aleksijus tai darė Stačiatikių Bažnyčios požiūriu teisėtai, nes Algirdas nebuvo krikščionis.

Šiame laiške Konstantinopolio patriarchui yra dar viena labai svarbi Algirdo pastaba, rodanti, kad laiško autorius yra LDK politinis strategas. Jis pareiškia tokį priekaištą Aleksijui: „Metropolitui derėtų laiminti maskvėnus, kad jie mums ateitų į pagalbą, nes mes už juos kovojame su vokiečiais“ (ibid.). Sakytume, čia atsispindi Lietuvos valdovų Rytų politikos strategija: Lietuva gina stačiatikius ne tik nuo totorių, bet ir nuo vokiečių – katalikų, leidžia stačiatikiams turėti savo „senovę“.

Laišką Algirdas baigia kategorišku reikalavimu: „duok mums kitą metropolitą [atskirą Lietuvai] Kijevui, Smolenskui, Tverei, Mažajai Rusiai, Novosiliui, Nižnij Novgorodui“ (ibid.).

Kultūros istorijos požiūriu šis laiškas daug ką byloja. Visiškai aišku, kad Algirdas nepriklauso Krikščionių Bažnyčiai, nes, išskyrus trafaretinį kreipinį, niekur nemini kokio nors savo ryšio su Konstantinopolio patriarchu ir nė karto nesako pats prisiekęs kryžiaus bučiavimu. Konstantinopolio patriarcho raštuose Algirdas ne sykį vadinamas „ugnies garbintoju“. Taigi stačiatikiai, Bizantijos ideologai, Algirdą ir lietuvius laikė ugnies garbintojais. Tokie jie ir buvo, nors Algirdas politiniais sumetimais daug savo sūnų (ne visus) ir dukterų krikštijo Rytų apeigomis. (Apie Algirdą, kaip ugnies ir saulės garbintoją, rašo ir Bizantijos istorikas Nikeforas Gregoras, Algirdo amžininkas, miręs 1360 m.) Adresanto mentalitetas, jaučiamas šiame laiške, sutampa su jo charakteristika, duota rytų slavų metraščiuose po mirties. Naugardo IV metraštyje yra toks 1377 m. įrašas: „Lietuvoje mirė kunigaikštis Algirdas Gediminaitis, piktatikis (zlovernyj), bedievis, klastingas [...]. Tas Algirdas buvo ne vienintelis tėvo sūnus, bet buvo daug kitų Gedimino sūnų: Narimantas, Algirdas, Jaunutis, Kęstutis, Karijotas, Liubartas, Mantvydas. Visus brolius Algirdas viršijo valdžia ir padėtimi. Alaus ir midaus, nei vyno, nei giros negėrė, buvo didžiai išmintingas ir santūrus, tvirtos valios. Visokiausiu įžvalgumu ir tokia pat klasta daug šalių ir žemių nukariavo, daug miestų ir kunigaikštysčių užvaldė ir įgijo didžiulę galią, kokios neturėjo ne tik nė vienas jo brolių, bet ir nei jo tėvas, nei jo senelis [...]“. Nikono metraštyje (XVI a. rytų slavų metraščių sąvade, kurio vienas nuorašas priklausė Rusios patriarchui Nikonui) dar pasakyta, kad Algirdas „daugeliu kalbų kalbėjo“, vadinasi, be lietuvių ir rusėnų, mokėjo ir kitų kalbų.

Šis Algirdo laiškas – savitas negausios XIV a. Lietuvos epistolografijos paminklas. Matyti Algirdo jausmai, principingas savo valstybės politikos gynimas. Rašė greičiausiai Rytų apeigų krikščionis vienuolis, buvęs Algirdo tarnyboje. Raštininkas turėjo griežtai vykdyti valdovo valią. Laiško stilius labai paprastas, beveik nėra retorinių priemonių. Tai liudytų, kad Algirdo dvaras menkai tepaliestas krikščioniškosios Europos literatūrinių manierų, tradicijų. Išskyrus kryžiaus bučiavimą, nes taip prisiekdavo savo ištikimybę Algirdui stačiatikiai kunigaikščiai, nėra kitos krikščioniškos argumentacijos, citatų iš Biblijos. Nesiremiama ir kokiais nors lietuvių senameldiškais kriterijais. Lietuva graikiškai vadinama Litvá, lietuviai – Litvoí. Graikų kalba ne klasikinė, o bizantinė, kai kurie terminai paimti iš lotynų kalbos: tõ rhėgí – karaliui, kástra – tvirtovė.

Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas

LIETUVOS KRIKŠTAS. Nei Mindaugui, nei Gediminui nepavyko apkrikštyti lietuvių tautos, kitaip tariant, Lietuvos krikštą įvykdė jau kita karta – Jogaila ir Vytautas.

Po Kriavo sutarties su Lenkijos Karalyste (1385) Jogaila su kai kuriais savo broliais ir giminaičiais atvyko į Lenkijos sostinę Krokuvą. Tarp jų buvo ir Vytautas. 1386 m. jie buvo pakrikštyti. Jogaila ir Vytautas gavo krikščioniškus vardus – Vladislovo ir Aleksandro. Jogaila vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą ir buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip prasidėjo Lietuvos krikštas katalikų tikėjimu. 1387 m. pradžioje Jogailai su grupe dvasininkų atvykus į Vilnių, prasidėjo oficialus visos lietuvių tautos krikštas. Jį organizavo pats Jogaila. Iš pradžių buvo įkurta Vilniaus vyskupija (1387), kurią popiežius patvirtino 1388 m., o po Žalgirio mūšio (1410) ir Žemaičių vyskupija (1413), kurią popiežius patvirtino 1417 m. Žemaičių vyskupijos centru tapo Medininkai (dab. Varniai).

Krikštijami žmonės gaudavo katalikiškus vardus. Buvo naikinamos senameldžių šventenybės: kertamos šventosios giraitės, niokojami šventi kalneliai, vadinamieji alkai, gesinama visą laiką kurstoma šventoji ugnis, užmušami namie laikomi žmonių gerbiami žalčiai, griaunami aukurai. Uždrausta mirusiuosius deginti. Iki krikščionybės įvedimo deginami buvo ir didieji Lietuvos kunigaikščiai, todėl mes nežinome jų kapaviečių. Įvedus krikščionybę, jau aišku, kad Vytautas palaidotas Vilniaus Arkikatedroje (kapavietė nenustatyta), o Jogaila – Krokuvos Vavelyje. Antkapyje pavaizduota jo autentiška skulptūra. Ten, kur Vilniuje stovėjo Perkūno šventykla, Jogaila toje pačioje vietoje pastatydino svarbiausią Lietuvos bažnyčią – Vilniaus vyskupijos katedrą. Vykstant tokioms didelėms permainoms ir reformoms, turėjo atsirasti ir būtiniausi religiniai tekstai lietuvių kalba – poteriai. Neturėdami lietuviškų poterių, nei Jogaila, o kiek vėliau ir Vytautas, nebūtų galėję vykdyti lietuvių tautos kristianizacijos.

Reikia manyti, kad Jogaila ir Vytautas pasinaudojo jau anksčiau pranciškonų išverstu poterių „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“ tekstu. (Pranciškonai dalyvavo krikštijant Mindaugą.) Savo autoritetu jį priėmė ir įtvirtino. Tačiau dabar turimi duomenys to negali paliudyti, todėl reikia atsižvelgti ir į kitus teiginius.

Lietuvos krikštas buvo vykdomas valdovų valia. Štai ką sako 1387 m. vasario 22 d. Jogailos aktas:

[...] visus lietuvių tautos abiejų lyčių [asmenis], kurio bebūtų luomo, padėties ir kilnumo, esančius mūsų Lietuvos ir Rusijos viešpatystėse įvesti [...] į katalikų tikėjimą ir šventą Romos bažnyčios paklusnumą. [...] griežtai draudžiame, kad nė vienas lietuvis, kurios lyties bebūtų, nebūtų moteryste jungiamas su bet katros lyties rusu, jeigu šis pirma tikrai nėra paklusęs Romos bažnyčiai. [...] kitos sektos vyras ar moteris turi tikėjimu sekti kataliką ar katalikę [...], prie ko gali būti priverčiami net kūno bausmėsmis [...].

Kaip matome, pabrėžiama senų krikščionių stačiatikių ir naujakrikštų lietuvių katalikų nevienoda padėtis valstybėje. Lietuviai katalikai iškeliami aukščiau už rusenus stačiatikius. Tik XV a. viduryje abiejų tikėjimų (katalikų ir stačiatikių) teisės buvo sulygintos.

Krikšto akcija tęsėsi ne vienerius metus. Vytautas, po penkerių metų tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo toks pat griežtas kaip ir Jogaila. Jis paskelbė tokį įsakymą savo pareigūnams:

[...] surinkite [...] lietuvius, kurie nėra krikštyti, ir vyskupas juos pakrikštys, kaip jis norės. O jei bus rusas ir norės savo noru krikštytis, tas tegul krikštijasi, o kuris nenori, tegul jis bus savo tikėjimo. [...] Ir nenusiženkit mano didžiojo kunigaikščio žodžiui, nes kuris kitaip pasielgs, savo galva užmokės.

Mus pasiekę liudijimai, kaip praktiškai buvo atliekamas krikščionybės įvedimas Lietuvoje, ne visai patikimi. Apie tai rašo du šaltiniai. Vienas jų perteiktas italo Enėjo Silvijaus Pikolominio (Aeneas Silvius Piccolomini) (būsimo popiežiaus Pijaus II) iš Jeronimo Prahiškio (Jeronim Jan Silvanus Pražsky) pasakojimo. Jeronimas Prahiškis buvo Jogailos dvaro Krokuvoje pamokslininkas. Pačioje XV a. pradžioje atvyko į Lietuvą ir čia išbuvo trejus metus. Senameldžių kulto vietas naikino fanatiškai, todėl žmonių prašymu Vytauto išvarytas ir grįžo į Lenkiją. Jeronimo Prahiškio pasakojimą E. S. Pikolominis užrašė 1432 m., praėjus 30 metų nuo tų įvykių. Pasakojimas turi hagiografinių ir anekdotinių detalių. Kai vienas lietuvis išdrįso kirsti seną viduryje garbinamos giraitės augusį ąžuolą, pataikė kirviu sau į blauzdą ir griuvo ant žemės. Jeronimas liepė jam keltis ir parodė, kad jokios žaizdos nėra. O kai moterys apskundė Jeronimą Vytautui ir joms pritarė vyrai, Vytautas pasakęs, išvarydamas Jeronimą: geriau tegul žmonės nusigręžia nuo Kristaus negu nuo manęs.

Kitas šaltinis yra lenkų istoriko, Kazimiero Jogailaičio vaikų mokytojo, Jano Dlugošo pasakojimas. Jis kelia daug abejonių, nes J. Dlugošas pats nebuvo tų įvykių liudytojas, prikūrė nebūtų dalykų. Tačiau kai kuriais J. Dlugošo duomenimis iš dalies galima patikėti. Jis rašo, pasakodamas apie žemaičių krikštą, kad nė vienas iš dvariškių, atvykusių iš Lenkijos į Žemaitiją kartu su Jogaila, nemokėjo žemaitiškai, todėl kalbėjo pats karalius. Jis išmokė žemaičius Viešpaties maldos („Tėve mūsų“) ir Tikėjimo išpažinimo („Tikiu Dievą Tėvą“), kitų religijos tiesų. Lenkai dvasininkai karaliui primindavo pamokymus, o jis juos pasakojo žemaičiams „kaip tikras kunigas“. Tada žemaičiai pripažino „lenkų dievą“.

Dar kartą turime grįžti prie klausimo: tad kada į lietuvių kalbą buvo išversti poteriai, be kurių neįmanomas pagrindinių krikščionybės teiginių aiškinimas. Kaip minėjome, tikriausiai tai padarė pranciškonai dar iki oficialaus krikščionybės įvedimo 1387 m. Todėl labai abejotinas Krokuvos universiteto profesoriaus M. Kozlovskio (Kozłowski) teiginys, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą išvertė Jogaila. M. Kozlovskis po Jogailos mirties tais pat metais (1434) pasakytame pamoksle Bazelio bažnytiniame susirinkime teigė, kad Jogaila „Taip buvo susirūpinęs jų išganymu, kad pats vienas mokė juos [...] tikėjimo išpažinimo ir viešpaties maldos [...] ir vienas išvertė iš mūsų vietinės kalbos į jų kalbą [...], kad tuo lengviau jie galėtų įsiminti“.

Nėra žinoma, ar galėjo prisidėti prie poterių vertimo į lietuvių kalbą, o gal ir kitų tekstų, lietuviai, studijavę pirmais XV a. dešimtmečiais Krokuvos universitete. Dalis jų gavo bakalaurų ir net magistrų laipsnius. Ir vėliau Krokuvos universiteto auklėtiniai lietuviai galėjo rūpintis katalikiškų, kad ir trumpų, tekstų parengimu savo tautiečiams.

Po krikšto lietuvių kalba, suprantama, pradėta vartoti bažnyčiose, nors labai trūko ją mokančių kunigų. Daugiausia kunigavo lenkai.

LIETUVIŠKI POTERIAI. 1962 m. Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje jos darbuotoja O. Matusevičiūtė, tvarkydama senus fondus, rado lietuviškus poterius, įrašytus lotyniškos knygos Tractatus sacerdotalis („Traktatas kunigams“) paskutiniame tuščiame puslapyje, ši knyga buvo išleista 1503 m. Strasbūro mieste. Rastoji knyga yra konvoliutas, sudėtas iš keturių knygų. Pirmoji skirta klierikams, propaguoja dvasininko tarnybą. Antroji skirta mišių laikymo taisyklėms. Trečioji knygelė aiškina, kaip reikia ir ar iš viso galima laikyti mišias ypatingais atvejais, pvz., ar galima laikyti mišias jūroje ir t. t. Ketvirtoji knyga yra didžiausia, ji ir vadinasi Tractatus sacerdotalis. Joje rašoma apie sakramentus ir kt. Jos paskutiniame tuščiame puslapyje ir įrašytas lietuviškas poterių tekstas. Konvoliuto knygų autoriai yra žymūs anų laikų katalikų teologai.

Konvoliutas visą laiką buvo Vilniuje, kaip rodo proveniencijos - knygos priklausomybę nurodantys įrašai. Dzūkų tarme paskutiniame konvoliuto tuščiame puslapyje užrašyti poteriai. Tekstas užrašytas XVI a. pradžioje, bet jis yra senesnio vertimo iš lenkų kalbos nuorašas. Remiantis šiuo faktu, raštijos lietuvių kalba pradžią mažų mažiausiai reikia nukelti į XV a., nors, kaip rodo kitų aplinkybių analizė, ji bus atsiradusi gerokai anksčiau - Mindaugo laikais XIII a. viduryje vykdant pirmąją lietuvių tautos krikšto akciją.

Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas yra labai reikšmingas, daug ką pasakantis. Jis rodo, kad tautos krikščioniškas mokymas prasidėjo nuo pačių svarbiausių maldų, kuriose aiškinami krikščionybės pagrindai. „Tėve mūsų“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“ yra būtent tie poteriai, kurių, kaip teigė M. Kozlovskis, Jogaila mokė lietuvius. „Tėve mūsų“ – tai pirmieji žodžiai maldos, kurią apaštalus kalbėti išmokė Jėzus Kristus, ji vadinama Viešpaties malda (lot. Oratio Dominica). „Tikiu Dievą Tėvą“ – malda, kurią kalbėdavo apaštalai, vadinama Tikėjimo išpažinimu (lot. Symbolum fidei). „Sveika, Marija“ prasideda angelo pasveikinimu Marijai (lot. Angelica salutatio). Pagal pirmuosius maldų žodžius poteriai dar vadinami lotyniškai Pater noster – „Tėve mūsų“, Ave Maria – „Sveika, Marija“, Credo – „Tikiu“.

Lietuviško seniausio teksto įrašo autorius ir knygos Tractatus sacerdotalis savininkas buvo kunigas, greičiausiai priklausęs pranciškonų vienuolių ordinui ir dirbęs Vilniuje. Tarmė, kuria užrašyti poteriai, ieškotina Vilniaus krašte, galbūt Dieveniškių-Trobų-Lazūnų ruože. (Trobos ir Lazūnai dabar priklauso Baltarusijai, yra Gardino srities Vijos rajone.) Pagal tarmę poterių tekstas labai artimas rytiniam vėlesnių lietuviškų raštų kalbos variantui, kuris rėmėsi Lietuvos valstybės centro šnekamąja kalba ir buvo vartojamas Vilniaus vyskupijoje. Tuo kalbos variantu turėjo kalbėti ir Lietuvos didieji kunigaikščiai (Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas). Tokią prielaidą sutvirtina Kęstučio anspaude esanti jo vardo rytietiška forma, lotyniškai užrašyta KYNSTVTT.

Seniausias žinomas lietuviškų poterių tekstas skambėjo taip („Tėve mūsų“ čia pateikiamas dabartine rašyba):

Tėve mūsų, kuris esi danguosu. Švįskisi [Teesie šventas] vardas Tavā. Ataiki [Teateinie] Tavā karalyste. Būki [Teesie] Tavā valia kaip dunguj, teip žamēj. Duonų mūsų visų dzienų [Kasdienės mūsų duonos] duoki mumus [mums] nū [šiandien] ir atlaiski mumus mūsų kaltes, kaip ir mes atleidzame mūsų kalciemus [savo kaltininkams]. Neveski mūsų žālanu [žalon; Ir neleisk mūsų gundyti], ale mus gelbēki nuogi visā piktā. Amen.

Seniausio lietuviško poterių teksto reikšmę reikia pabrėžti dar keliais požiūriais. Jis, nors ir nedidelis (24 eilutės), labai svarbus lietuvių kalbos ir tarmių, rašybos istorijai studijuoti – datuojamas, kaip minėjome, XVI a. pirmu antru dešimtmečiu, bet ateina iš XV a., o gal ir iš dar ankstesnio laiko. Lyginimas su vėlesniais tekstais parodo, kaip buvo kuriamas ir vėliau apytikriai nusistovėjo lietuviškasis poterių kanonas – vienodas, visiems privalomas kalbėjimas. Yra dar vienas dalykas, susijęs ir su kalbos, ir su kultūros istorija: pirmaisiais krikščioniškų tekstų vertimais į lietuvių kalbą pradedamas kurti naujas rašto stilius, paremtas bibline retorika. Atsiranda kalbos figūrų, kurių anksčiau negalėjo būti – emocingi kreipiniai, prašymai, pripažinimai, prisipažinimai, pasižadėjimai. Tiesa, mes nežinome, kokiomis formulėmis senameldžiai lietuviai kreipdavosi į savo dievus ir dievaičius, bet tokio asmeninio, vidinio santykio tikriausiai nebuvo. Atsivėrė naujas tolimų kraštų koloritas. Keitėsi senųjų religinių-mitologinių sąvokų prasmė. Tokie įvaizdžiai kaip dangus, dangūs, žemė. Dievas, Dvasia, šventieji paimami iš ikikrikščioniškos kultūros, bet dabar jie įgauna naują turinį: Dievas Tėvas, Šventoji Dvasia, šventųjų draugystė. Tokias naujoves randame trumpame 24 eilučių poterių tekste. Nepalyginamai didesniu mastu su šiomis problemomis susidūrė, pvz., M. Mažvydas, nors jis jau galėjo remtis tam tikra lietuviškų religinių rankraščių tradicija. Šioje tradicijoje susipynė sukrikščionintos senameldystes sąvokos, pvz., dangus, dangūs, įvaizdis kilęs neabejotinai iš žodžio dengti, arba sąvoka pasaulis, kuris savo pirmąja prasme reiškė visa tai, kas yra po saule. Tai visiškai aiški ir paprasta senameldiška pasaulėžiūra: viskas yra dengiama, viskas yra po saule. Į naująją tradiciją įsipynė lenkiškų krikščioniškų raštų ir žodžių pavyzdžiai, seni skoliniai iš stačiatikių rytinių slavų, anksčiau apkrikštytų negu lietuviai (bažnyčia, Kalėdos, Velykos, krikštas ir t. t.).

S. Narbuto 1986 m. Lietuvos knygų rūmuose rastame lotyniškame mišiole, išleistame 1501 m. Lione, paraštėse yra 91 įrašas su lietuviškais žodžiais ir frazėmis. Versta iš lotynų kalbos. Įrašai gali būti iš XVI a. pradžios. Tai įrodymas, kad Bažnyčiai prireikė turėti lietuviškų tekstų. Įrašų autorius, kaip rodo tarmė, kilęs iš Vilniaus krašto, nuo Trakų-Eišiškių.

Visiškai naują koncepciją apie poterių vertimą į lietuvių kalbą ir seniausią lietuviškų poterių tekstą paskelbė Z. Zinkevičius. Jis įrodo, kad krikštijant Mindaugą, jo artimuosius, didikus ir kitus lietuvius, buvo išversti į lietuvių kalbą ir poteriai. Vertė iš Livonijos atvykę, lietuviškai išmokę pranciškonai. Versta iš vokiečių kalbos, nes tik vokiškame Kryžiaus ženklo (žegnonės) teksto frazėje „Tikiu Dievą Tėvą“ yra žodis „Dievą“. Kitų kalbų tekstuose, taip pat lotyniškame, yra tik „Tėvas“. „Dievą“ šioje frazėje turi tik vokiečių krikštytos prūsų ir latvių tautos. Seniausias lietuviškas poterių tekstas knygoje Tractatus sacerdotalis, Z. Zinkevičiaus nuomone, ne vertimas iš lenkų kalbos, padarytas krikštijant Jogailai Lietuvą 1387 m., o senieji Mindaugo laikų poteriai, kuriuose laikui bėgant atsirado polonizmų ir slavizmų. Tačiau ir seniausiame užrašytame knygoje Tractatus sacerdotalis lietuviškų poterių tekste dar galima įžiūrėti vieną kitą mindauginio teksto reliktą. Tyrinėtojas neabejoja, kad Mindaugo laikais iš vokiečių kalbos į lietuvių buvo išversta ne tik žegnonė, bet ir poteriai. Z. Zinkevičius pateikia Mindaugo laikais verstų poterių rekonstrukciją: kaip maždaug galėjo atrodyti lietuviškas tekstas. Imamas Rytų Lietuvos regiono kalbos variantas, nes jis buvo vartojamas Mindaugo valdose. Pateikiame rekonstruotą „Viešpaties maldą“:

Tēve mūsų, Tu dunguji. Tavā vardas tebūnie pašvintintas. Tavā viešpatīstē teateinie, Tavā nāras teišsipildai žemēji, kaip ir dunguji. Mūsų visų dienų duonų duoki mumus nū ir mūsų kaltį atleiski mumus, kaip mes atłeidžiame mūsų kaltiemus. Ir pagundīmana Tu nevedie mūsų, nū iš(gi)laisvinki mus nuogi blāgiā. Amen.

Taigi ši koncepcija leidžia teoriškai nukelti lietuvių raštijos pradžią į XIII a. vidurį, į pirmojo Lietuvos krikšto laikus. Tekstai tikriausiai neišliko. Lietuviški rašmenys turėjo būti sukurti lotyniško ir gotiško raidyno pavyzdžiu.

Jogailos privilegijos

Nauja – krikščioniška – epocha Lietuvoje prasideda Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos privilegijomis, duotomis Vilniuje lotynų kalba 1387 m.

Pirmiausia vasario 17 d. aktu Jogaila įsteigia Vilniaus vyskupiją, dovanodamas jai žemių įvairiose Aukštaitijos vietose ir pačiame Vilniuje. Vasario 20 d. Lietuvos bajorams katalikams skelbiama privilegija, pripažįstanti jų nuosavybės teisę į tėvų paliktą žemę ir teikianti kitas lengvatas. Kovo 21 d. suteikiama vadinamoji Magdeburgo teisė Vilniaus miestiečiams, leidžianti jiems turėti savo miestiečių teismą. Privilegijose ilgais išvardijimais numatomi įvairūs juridiniai atvejai. Šios privilegijos padėjo pirmuosius pagrindus atsirasti europinei Lietuvos krikščioniškos visuomenės struktūrai: ėmė formuotis visi trys luomai – dvasininkų, bajorų ir miestiečių. To nebuvo senameldiškoje Lietuvoje.

Prie Lietuvos kultūros plėtotės labai prisidėjo Jogailos 1400 m. paskelbtas aktas, atnaujinantis ir praplečiantis Krokuvos universitetą, kurį įsteigė 1364 m. Lenkijos karalius Kazimieras Didysis. Akte Jogaila kviečia į Krokuvą „tinkamus studijoms“ lietuvių ir rusėnų jaunuolius iš LDK. Privilegijoje teigiama, kad mokslas pašalina tėvynainių ydas ir paklydimus. Joje rašoma:

Matome ir bent iš akies palyginame, kaip Paryžius, sukvietus ir suėjus prityrusiems, išsimokslinusiems ir išsilavinusiems, apšviečia ir puošia Prancūziją, kaip Bolonija ir Paduja stiprina ir gražina Italiją, kaip Praha apšviečia ir išaukština Čekiją arba kaip Oksfordas garsina ir apvaisina beveik visą Almaniją [Angliją]. Tai supratę, daugumos žemių aukščiausią paramą turėdami, paėmėme į savo rankas valdžią ir gavome Lenkijos Karalystės karūną, kad išgarsintume pačią karalystę šlove mokytų vyrų, kurių mokslais galėtume pašalinti karalystės trūkumus ir tamsiąsias vietas ir ją pačią galėtume prilyginti kitoms žemėms.

Daro įspūdį patosas ir aukštas stilius, kuriuo rašoma apie mokslo teikiamą gėrį valstybėms ir tautoms. Pasirodo, Jogaila buvo supažindintas su privilegijoje minimais žymiausiais Europoje universitetiniais miestais. Jau ir Lietuvoje pradėtos steigti mokyklos. Ne vėliau kaip 1397 m. įsteigta Vilniaus katedros mokykla. 1409 m. Vytautas įkūrė mokyklą Trakuose.

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tą privilegijos vietą, kur kalbama apie naujakrikščius lietuvius. Juos vadina senojo paklydimo sąjungininkais, t. y. senameldystės sąjungininkais, nes ir pats Jogaila buvo iki tol senameldis.

Reiškiame savo didžiulį vidinį susirūpinimą, kad šiuos mūsų Lietuvos žemių gyventojus ir pavaldinius, ypač tuos, kuriuos senojo paklydimo tamsoje kadaise laikėme tamsybių sąjungininkais ir kuriuos, priėmus šventąjį katalikų tikėjimą, valia to, kuris vienodai tvarko ir valdo dangų ir žemę, įsigijome pripratinę, įvedę ir suteikę išmanymą šventųjų darbų, be kurių pats tikėjimas yra bergždžias, kad atgręžtume į šviesos sūnus [...].

Pažymėtina, kad XV a. Krokuvos universitete studijavo daugiau kaip 300 studentų iš Lietuvos. Į Lietuvą grįždavo nemažai bakalaurų, magistrų, net daktarų.

Vytauto diplomatiniai raštai

LAIŠKAI. Vytauto epistolinis-dokumentinis palikimas yra labai gausus. Neskaičiuojant mokslinėje periodikoje ir įvairios tematikos dokumentų rinkiniuose paskelbtų šio kunigaikščio raštų, vien keli specialūs sąvadai apima ne mažiau kaip 456 pozicijas. A. Prochaskos parengtame ir 1882 m. publikuotame sąvade Codex epistolaris Vitoldi paskelbti 258 Vytauto laiškai, pasirašyti jo vieno arba drauge su Jogaila (kartu su kitų valdovų bei įvairių pareigūnų laiškais Vytautui čia publikuoti 1507 dokumentai). J. Ochmańskio parengtame ir 1986 m. publikuotame sąvade Vitoldiana: Codex privilegiorum Vitoldi paskelbti 207 Vytauto raštai (su abejotinais ir falsifikuotais – 228). Išaugęs dokumentų srautas liudija apie organizuotos veiklos pobūdį didžiojo kunigaikščio raštinėje, o raštų turinys kalba ne tik apie įsisavintus tokios veiklos: diplomatinio susirašinėjimo ir pan., įgūdžius, bet ir apie deramą valdovo aplinkos raštingumo lygį. Tokį vertinimą paremia specialūs istorikų tyrinėjimai.

Bendra daugelio nuomone, būtent su Vytauto įgyvendintomis valstybės valdymo reformomis reikia sieti pastoviai veikusios raštinės atsiradimą. Joje dirbo nemažai lenkų, pasitelktų iš Lenkijos Karalystės žemės ir Jogailos lotyniškosios kanceliarijų, keletas vokiečių iš Prūsijos, taip pat keletas rusėnų, susipažinusių su Voluinės rašto tradicijomis. Tarnavo ir vienas kitas lietuvis. Tuo metu raštinė dar neturėjo pastovaus vadovo – kanclerio: tokia pareigybė žinoma tik nuo 1441 m. Jo pareigas atlikdavo vyresnieji sekretoriai: Mikalojus Cebulka, Mikalojus Maldžikas ir galbūt kai kurie kiti pareigūnai. Yra žinoma, kad prie kai kurių raštų rengimo, netgi redagavimo prisidėjo Vilniaus seniūnas Manvydas, Podolės seniūnas Daugirdas, valdovo maršalka Čupurna ir kt. Išnagrinėjusi šių ir kitų asmenų parengtus Vytauto laiškus Viduramžių epistolografijos šviesoje, R. Čapaitė priėjo prie tokios išvados: „Aptartoji medžiaga leidžia kalbėti apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio epistolinį palikimą kaip viduramžių kultūrinį tekstą, apimantį tiek bendriausius tuometinės epistolikos bruožus, tiek konkrečiame laiške išgyvenamą XIV a. pabaigos - XV a. pradžios politiko patirtį, išreiškiamą stereotipine, sustingusia, o drauge ir labai gyva, įtaigia literatūrine forma“.

Vytauto raštų literatūrinė analizė, nauja laiškų publikacija, svarbesniųjų dokumentų vertimas į lietuvių kalbą ilgainiui padėtų apčiuopti ir pilniau įvertinti didžiulę šio dar menkai žinomo Viduramžių Lietuvos raštijos komplekso reikšmę bei vertę. Šiuo metu literatūros istorikai gali kalbėti apie kuriuos ne kuriuos tekstus, palikusius pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje.

Po Žalgirio mūšio (1410) vykstant atkakliai tarptautinei diplomatinei kovai dėl Žemaitijos (ar ją grąžinti Lietuvai, ar palikti Vokiečių ordinui), Vytautas kai kuriuos savo reikalavimus grindė ne tik paveldėjimo ir nuosavybės, bet ir etnolingvistiniais (šiuo atveju – lietuvių kalbos) argumentais. XIV a. pabaigoje ir Jogaila, ir Vytautas dėl įvairių politinių manevrų buvo Žemaitiją padovanoję Vokiečių ordinui. Laimėjus Žalgirio mūšį, kuris iš esmės ir kilo dėl Žemaitijos, reikėjo ją žūtbūt atsiimti. Tuo tarpu Vengrijos ir Čekijos karalius Šv. Romos imperijos imperatorius Zigmantas nenorėjo Žemaitijos pripažinti Lietuvai. Vytautas 1420 m, nusiuntė jam lotynišką laišką, kuriame rašoma:

[...] dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės. [...] ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme.

Toliau vykstant diplomatinei kovai, Jogailos ir Vytauto įgaliotinis rašo popiežiaus įgaliotiniui (lotynų k.):

Žemaitija ir Sūduva, dėl kurių dabar eina ginčas [...], buvo tos Lietuvos kunigaikštystės žymūs nariai bei priklausė tai kunigaikštystei [...]. Apskritai, visų tų žemių žmonės kalbėjo ir dabar kalba lietuvių kalba. Ir jie neturi ir niekada neturėjo kitos kalbos kaip kad lietuvių, nes nebuvo ir šiandien bent nėra to, kad lietuviai jos nesuprastų arba nebūtų supratę [...]. [...] Ir minėtoji žemė paprastai būdavo, visą laiką buvo vadinama ir turėjo vardą ir dabar žmonių kalba yra vadinama Žemaitija, t. y. lietuvių kalba – žemesnioji Lietuva [...].

Argumentas, kad kraštas turi priklausyti Lietuvai, nes ten gyvenantys žmonės kalba lietuviškai, yra naujoviškas, sakytume, jau pranašaujantis Renesansą, apibrėžiantį tautinę savimonę, žmogaus priklausymą savo tautai.

Yra vienas dokumentas, kuris parodo, kad Vytautas ir Jogaila tarpusavyje kalbėdavosi lietuviškai. Reikia manyti, lietuvių kalba skambėjo Vilniaus pilyse XIV ir XV a., gal ir vėliau. Vytauto valdomoje Lucko (dabar Ukraina) pilyje 1429 m. vyko tarptautinis valdovų suvažiavimas, kurio metu kilo konfliktas tarp lietuvių ir lenkų didikų dėl Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi. Vytautas primena Jogailai tuometinį jų pokalbį. Imperatorius Zigmantas ir Vytautas tada tarėsi Lucke su Jogaila. Štai toji laiško, parašyto lotynų kalba, ištrauka:

O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos Karalius [Zigmantas] pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą [Vytauto karūnavimo projektą]. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam pritariate ir tuo džiaugiatės. Mes lietuviškai Jums tarėme: „Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais bei baronais, ir mes panašiai padarysime“.

Vytautas tada prabilo lietuviškai, kad jo pokalbio su Jogaila nesuprastų Zigmantas. Matome, kad lietuvių kalba Viduramžiais buvo vartojama Lietuvoje net pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose.

„VYTAUTO SKUNDAS PRIEŠ JOGAILĄ IR SKIRGAILĄ“. Vienas iš Lietuvos metraštinės raštijos šaltinių yra vadinamasis „Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“, prieš du savo pusbrolius Algirdaičius. Skundas parašytas 1390 m. vokiečių kalba. Tais metais Vytautas iš Lietuvos antrą kartą pabėgo pas Kryžiuočius į Prūsiją. To rašto kalbos srovė nepertraukiama jokiais stilistiniais padailinimais, o tai yra sakomojo, o ne rašomojo žodžio požymiai. Reikia manyti, kad „Skundą“ Vytautas padiktavo vokiečių raštininkui. Jis parašytas Ordino reikalavimu, kad šis, remdamas Vytautą, galėtų įrodyti palaikąs teisėtą Lietuvos valdovą. Remiantis šio skundo pradine dalimi, buvo parašytas pirmasis „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio“ pasakojimas – apie Kęstučio ir Jogailos konfliktą.

„Žemaičių pasiūlymas“

Diplomatinėje kovoje dėl Žemaitijos sugrąžinimo Lietuvai reikėjo imtis ypatingų priemonių. Tai gerai suprato ir Vytautas, ir Jogaila. Vytautas organizavo šešiasdešimties augalotų žemaičių bajorų delegaciją, kuri 1415 m. atvyko į Vokietijos miestą Konstancą, esantį prie Austrijos ir Šveicarijos sienos. Ten vyko Europos kraštų dvasinių ir pasaulietinių viršūnių pasitarimas. Žemaičių delegacijai vadovavo Jurgis Gedgaudas, Jurgis Galminas ir Vytauto sekretorius lenkas Mikalojus Sapienskis. Konstanco gyventojai subėgo pažiūrėti į jų miestą įjojančio būrio, kalbančio negirdėta kalba. Žemaičių delegacija paskelbė skundą prieš Vokiečių ordiną, lotyniškai pavadintą „Žemaičių pasiūlymas“ (Propositio Samaitarum). Jis buvo perskaitytas lotynų kalba tame pasitarime 1416 m. vasario 6 d. Manoma, kad jo autorius buvo Krokuvos universiteto rektorius teisininkas Paulius Vlodkovicas (Paweł Włodkowic, lot. Paulus Vladimiri).

Taigi tikslui pasiekti buvo mestos intelektualiausios Lietuvos ir Lenkijos jėgos. Žemaičiai skundėsi, kad vokiečiai kryžiuočiai juos tik skriaudė, nė nemanė krikštyti. Dabar, kai kryžiuočiai iš Žemaitijos išvaryti, žemaičiai prašo Šv. Sostą krikštyti jų jau Lietuvos kraštą. Ir Žemaitija laimėjo: popiežius Žemaičių vyskupiją pripažino 1417 m.

Žemaičių skundas Konstanco susirinkimui parašytas retorikos meistro ranka:

Viso pasaulio krikščionių valdovams ir tautoms!

Paklausykite, šlovingieji kunigaikščiai, dvasinių ir pasaulietinių reikalų tvarkytojai, ir visi garbingieji galingi ir prakilnūs vyrai [...]. Išgirskite, prašome jus, kurie mylite teisingumą, apie baisią mūsų priespaudą, kuri mus ir mūsų šeimas didžiai sužalojo. Dėl jos labiau reikėtų verkti negu kalbėti.

Skundas sukomponuotas, emocine kalbą keičiant faktų kalba. Iš pradžių – jausmingas kreipinys į šio pasaulio galinguosius, kad jie išgirstų apie kryžiuočių žemaičiams daromas skriaudas. Paskui – faktai, rodantys, kaip ir kas konkrečiai baisiai nukentėjo. O pabaigoje – vėl nužemintas maldavimas pasigailėti ir leisti krikštytis. Taip buvo iškovotas pirmas laimėjimas: Žemaitija pripažinta Lietuvai iki Vytauto gyvos galvos. Toliau atkakliai veikiant diplomatams buvo pasiektas ir anomis sąlygomis maksimalus rezultatas – taikoje prie Melno ežero (Lenkija) 1422 m. Ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos ir Užnemunės, nors Klaipėdos kraštą ir pavyko atplėšti nuo Lietuvos.

Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas

XIV a. pabaigoje - XVI a. viduryje LDK buvo rašomi istoriografinio pobūdžio kūriniai – metraščiai ir kronikos. Dviejų terminų vartojimas atitinka tų pasakojimų formą. Metraščiai – tai pametimai istorinių įvykių užrašai, dažnai trumpi. Tai būdinga rytų slavų tradicijai. Kronikos medžiagą pateikia ištisiniais pasakojimais, lyg kokiais siužetais, mažai dėmesio kreipdamos į konkrečius metus arba visai jų neminėdamos. Tai būdinga vakarietiškai, vokiškai, lenkiškai istoriografijos tradicijai. LDK aprašant valstybes istoriją reiškėsi abu pasakojimų stiliai – ir metraštinis, ir kronikinis, Metraštyje koks nors įvykis dažnai fiksuojamas labai lakoniškai, konspektiškai, pvz., „Tais metais [1377] mirė Lietuvos didysis kunigaikštis [Algirdas], o po jo sostą gavo jo jaunesnysis sūnus Jogaila“. Kronikinio stiliaus pasakojimai gerokai ilgesni, metais neįrėminami, neretai turi užuomazgą ir atomazgą. Toks yra, pvz., Kęstučio konflikto su Jogaila aprašymas Trumpajame Lietuvos metraščių sąvade.

Trumpojo Lietuvos metraščių sąvado pirminis tekstas (autografas) nėra išlikęs, gal nesurastas. Jis, kaip ir dauguma vėlesnių nuorašų, buvo parašytas tikriausiai rusėnų kalba. Nuorašus darė daugiausia rytų slavų stačiatikiai vienuoliai, nors yra žinomi ir tekstų vertimai į lotynų bei lenkų kalbas, atlikti katalikų. Toks, pvz., yra Trumpojo sąvado fragmento lotyniškas XV a. vertimas „Lietuvos kunigaikščių – karaliaus Jogailos ir Vytauto, kilmė“ (Origo regis Jagyelo et Wytholdi ducum Lituanie). Jame aprašomi įvykiai nuo Gedimino testamentinio sprendimo, kuriuo paskyrė valdas savo septyniems sūnums, iki pirmojo Vytauto pabėgimo 1382 m. pas Prūsijos kryžiuočius, tačiau pagrindinę vietą užima konfliktas tarp Kęstučio ir Jogailos, kilęs apie 1380 m. ir pasibaigęs Kęstučio nužudymu Kriavo pilyje 1382 m.

Naujausios Lietuvos metraščių ir kronikų publikacijos pateiktos tęstiniame leidinyje „Pilnas rusų metraščių rinkinys“.

Trumpojo sąvado arba jo dalių nuorašų žinomi šeši variantai, datuojami XV-XVI a. Tyrinėjimo istorijoje jie yra gavę specialius pavadinimus pagal radimo arba saugojimo vietą, kolekcionieriaus pavardę ar pagal išlikusį teksto pavadinimą. Vienas fragmentas, saugomas Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje Vilniuje, mokslinėje literatūroje vadinamas „Vilniaus metraščiu“ pagal saugojimo, o ne pagal surašymo vietą. Jis surašytas 1495 m, Smolensko mieste, kuris tada priklausė LDK.

Visi tie nuorašai yra defektiniai: arba trūksta lapų, arba nurašant atsirado praleidimų ir iškraipymų. Tenka tarpusavyje lyginti visus šešis variantus ir jų tekstus „aritmetiškai sudėti“. Visa šešių variantų „suma“ mus priartina prie Trumpojo sąvado originalo, bet tai nėra tekstologinis originalo atkūrimas.

Visų nuorašų svarbiausias ir pilniausias yra vadinamasis Supraslio nuorašas, rastas XIX a. pradžioje Supraslio miesto (dab. Lenkija) bazilijonų vienuolyno bibliotekoje. Nuorašas datuojamas 1519 m. Trumpojo sąvado medžiaga gausiai panaudota XVI a. pirmoje pusėje Viduriniajame, arba Platesniajame, sąvade ir Plačiajame sąvade (vadinamojoje „Bychoveco kronikoje“).

Trumpasis sąvadas sudėtas iš dviejų dalių. Jas būtų galima pavadinti slaviškąja ir lietuviškąja. Sąvadas prasidėjo slaviškąja dalimi. Tai atspindi būdingą LDK XV a. pilietinę nuostatą – lietuvių ir rytų slavų kilmės diduomenės, bajorijos bendrumo, „giminystės“ jausmą. Ši politinė vieningumo nuostata išpopuliarėjo XVI a. (A. Rotundo, M. Strijkovskio raštai), tačiau ją greit nuslopino Lietuvos valstybės jungimasis su Lenkija, Jogailaičių lenkiška orientacija, Liublino unija ir vėlesni įvykiai.

Slaviškoji dalis vadinosi „Metraščių rinkinys, išdėstytas trumpai“ (Izbranije letopisanija izloženo vkratce). Tačiau šios dalies pabaigoje visas dėmesys nukreipiamas į Lietuvos istorijos įvykius. Žiūrima iš Lietuvos valstybei priklausiusio Smolensko. Slaviškosios dalies pabaiga išsiskiria net lietuvišku patriotizmu. Čia aprašomas Vytauto bandymas „pas save“ (mes žinome, kad Vilniuje) karūnuotis, Švitrigailos ir po to Žygimanto Kęstutaičio valdymas, jų tarpusavio karas, Pabaisko mūšis (1435), pasakojama apie Žygimanto Kęstutaičio nužudymą Trakuose, maištą prieš Lietuvos valdžią Smolenske, Kazimiero Jogailaičio išrinkimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jo pergales prieš maskvėnus. Kiek pavėlintai įterptas „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“. Supraslio nuorašas baigiamas lietuviškąja dalimi, pavadinta „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu“ (Letopisec velikich kniazei litovskich).

Trumpasis sąvadas yra Lietuvos valstybės Viduramžių kultūros apraiška. Reikia atskleisti svarbiausias jame glūdinčias politines, moralines idėjas, apibūdinti stilių, paliesti kai kuriuos genezės klausimus.

Analizuojant ir gretinant įvairius faktus, galima daryti gana tvirtą prielaidą, kad Trumpasis sąvadas pradėtas sudarinėti naudojant įvairius senesnius tekstus tiek iš rytų slavų metraščių, tiek iš Vilniaus raštinės. Šis darbas buvo pavestas Smolensko vyskupo Gerasimo raštininkui Timofejui apie 1428-1430 m. – Lietuvos valstybės didžiausio iškilimo laikotarpiu ir jos valdovui Vytautui rengiantis karūnuotis. Dalį Trumpojo sąvado teksto – naują medžiagą – parašė pats Timofejus. Situacija komplikavosi 1430 m. mirus Vytautui. 1432 m. išvyko į Konstantinopolį įsišvęsti į metropolitus Gerasimas – buvęs tvirtas Vytauto veiklos rėmėjas. 1435 m. jis buvo Švitrigailos įsakymu sudegintas Vitebske ant laužo už paramą Žygimantui Kęstutaičiui (Vytauto broliui). Timofejus neteko pagrindinių vadovų – Vytauto ir Gerasimo. Trumpajam sąvadui aiškiai trūksta vilnietiškos medžiagos, matyt, nespėta jos sukaupti, kol dar buvo gyvas Vytautas. Neaišku, kokį vaidmenį čia suvaidino Jonas Goštautas (miręs 1458 m.), kuris 1432 m. dalyvavo Žygimanto Kęstutaičio sąmoksle prieš Švitrigailą, 1436-1440 m. buvo Smolensko vietininkas, vėliau – Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris – pirmasis pareigūnas valstybėje po jauno didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio.

Trumpasis sąvadas nėra galutinai sutvarkytas kūrinys. Slaviškoji ir lietuviškoji dalys nė nemanytos kompoziciškai derinti, yra pasikartojimų. Tačiau jas jungia dominuojanti Vytauto absoliučios valdžios idėja. Buvo sumanytas didelis darbas, bet jis liko nebaigtas. Atrodo, kad Timofejus rašė iki 1435 m., nes po 1435 m. įvykių ir Pabaisko mūšio aprašymų įdėtas Timofejaus sukurtas „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“, taip užbaigiant dėstymą, nors „Vytauto pagyrimas“ buvo parašytas dar Vytautui esant gyvam – turbūt apie 1430 m. Paskutinis Trumpojo sąvado įrašas liečia 1446 merus.

Kam reikalinga slaviškoji Trumpojo sąvado dalis? Ji prasideda Kijevo Rusios seniausia istorija nuo „Rusios žemės pradžios“ 854 m. Juk rašomas LDK metraštis, o ši valstybė atsirado tik XIII a. Vis dėlto ryšys tarp Kijevo Rusios senovės ir LDK labai aiškus: tai Vytauto valdomos valstybės praeitis. Be to, Vytauto planas buvo įsigalėti visų rytų slavų („rusų“) žemėse, valdyti visas jų didžiąsias kunigaikštystes. Todėl Vytautas ir savinosi slaviškų rytų istoriją. Politinės nuostatos Trumpajame sąvade yra ne vienodos, nulemtos dvilypės jo prigimties – slaviškos stačiatikiškos ir lietuviškos katalikiškos. Tačiau jos turi bendrą pagrindą. Tai Vytautas ir jo linijos tęsėjai ponai. Atsiranda skirtybių jungtis: jūs, stačiatikiai, Kijevo Rusios ir kitų senųjų kunigaikštysčių palikuoniai, mylėkite, kas jums brangu ir sava, bet visi klausykite Vilniaus: duokite jam savo karius, mokėkite duokles ir t. t. Maža to, Vytautas bandė įvykdyti katalikų ir stačiatikių uniją.

„Metraščių rinkinys, išdėstytas trumpai“

Jame vyrauja, išskyrus, kaip minėta, pabaigą, slaviški, rusėniški, stačiatikiški idealai. Pagarbiai rašoma apie Rusios krikštytoją Kijevo didįjį kunigaikštį šv. Vladimirą. Ryškus šventųjų Boriso ir Glebo kultas. Fiksuojami svarbiausi Stačiatikių Bažnyčios istorijos įvykiai. Jaučiamas pasididžiavimas Rusia, gimtosios žemės meilė, ypač aprašant mongolų-totorių antplūdį ir jungą, prasidėjusį 1237 m. Herojiški narsių kunigaikščių paveikslai. Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius ėjo prieš totorių Mamajų Kulikovo lauke 1380 m. „už savo tėvoniją ir už šventąsias cerkves“, o po pergalės „stovėjo mūšio lauke ir gailėjo savųjų, kurių čia daugybė buvo išmušta [...]“. „Jų atminimas bus amžinas [...]“ (p. 290).

Slaviškojoje Trumpojo sąvado dalyje, nors žinios imtos iš Maskvos, Tverės, Naugardo, Pskovo, kurie Lietuvai nepriklausė, šaltinių, priešiškumo jai nėra. Kai kur jaučiami tokie niuansai, bet juos nustelbia ir panaikina prolietuviški smolenskiečio Timofejaus tekstai, išaukštinantys Vytautą ir jo valstybę. Reikia atminti ir tai, kad Viduramžių lietuvių diduomenė politiniais tikslais labai dažnai vedybomis jungdavosi su stačiatikiais slavais. Formavosi LDK diduomenė, kurią M. Strijkovskis XVI a. pavadino „šlovinga lietuvių, žemaičių ir rusų tauta“. Politinės buvo ir Vytauto dukters Sofijos bei Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Dmitrijevičiaus vedybos 1392 m. Jos paminėtos slaviškojoje dalyje ir plačiau aprašytos lietuviškojoje.

Trumpasis sąvadas įvairus žanriniu ir stilistiniu atžvilgiu, ypač slaviškoji dalis, kurioje naudojamasi trijų šimtų metų metraštine tradicija. Jame randame sutrumpintą Rusios metraščių šedevrą – „Senųjų laikų pasakojimą“ (Povest vremennych let). Jis buvo sukurtas Kijeve XII a. pradžioje ir labai greitai paplito visoje Rusioje daugybe nuorašų. „Senųjų laikų pasakojime“ daug liaudies epinės kūrybos. Slaviškojoje dalyje vyrauja pametimai užrašai, tačiau yra ir įvairių kronikinių nukrypimų. Ryškiausi yra pasakojimai apie Kijevo didžiąją kunigaikštienę Olgą, Rusios krikštą, mongolų-totorių jungo pradžią, Nevos mūšį, Vytauto klastą pirmą kartą paimant Smolenską, Švitrigailos karą su Žygimantu Kęstutaičiu. Šiuose ir kituose pasakojimuose vyrauja ne fakto konstatavimas, o priežasties ir pasekmės santykiais pagrįsta įvykių grandinė, siužetas. Iš tokių kronikinių epizodų labai išsiskiria panegirika Vytautui. Kronikinis pasakojimo stilius leidžia metraščiui priartėti prie beletristinio vaizdo. Batalinių scenų plastika išsiskiria Nevos mūšio aprašymas, kuriame pavaizduoti individualūs šešių narsuolių veiksmai mūšio metu – kaip istoriniuose romanuose: „Penktas – iš jaunųjų, Sava vardu. Šis raitas puolė didelę palapinę auksiniu stogu ir perkirto didįjį palapinės stulpą, ir griuvo palapinė, ir Aleksandro pulkai, matydami, kaip ta palapinė [švedų vado šėtra] griuvo, apsidžiaugė“ (p. 278). Apstu pusiau beletristinių politinio, visuomeninio, net asmeninio gyvenimo vaizdų, scenų, nuotykių, leidžiančių pažinti anų laikų žmogų. Deja, ne visada, kada norėtume. Pavyzdžiui, apie Žalgirio mūšį duodama tik minimali informacija, nors ten dalyvavo ir trys Vytauto valdomo Smolensko pulkai.

„Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“

Politine Trumpojo sąvado kulminacija reikia laikyti Timofejaus parašytą „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimą“ (p. 307-310). Tai retoriškai itin puošni panegirika, tiesiog superlatyvas. Vytautas laikomas žymiausiu valdovu Europoje. Tonas mažorinis, taigi rašyta, kai jis rengėsi karūnuotis. Daugelis valdovų su juo gyvena meilėje, kiti vykdo jo nurodymus, neklusniuosius baudžia. Net imperatorius Zigmantas, kai Vytautas „liepė jam būti pas jį“, „be jokio pasipriešinimo greit atvažiavo pas jį su savo karaliene“ (į Lucko suvažiavimą 1429 m.) (p. 308). Aštuoniolikos valstybių valdovų išvardijimai teikia visam tekstui patoso, kurį sustiprina periodai, hiperbolės, palyginimai. Valdovai davė Vytautui gausias dovanas ir dideles duokles „ne tik kiekvienais metais, bet ir kiekvieną dieną“ (ibid.); „neįmanoma žodžiais išsakyti nei raštu aprašyti didžiojo kunigaikščio darbų. Kaip negalima niekam ištirti dangaus aukštybės ir jūros gilybės, taip negalima papasakoti apie to šlovingo valdovo jėgą ir narsumą“ (p. 307); „Kaip upė, tekėdama per visą žemę, žmones ir kaimenes girdo, o pati nemažėja, taip ir šlovingas valdovas daugybę chanų siunčia į Ordą, o pas jį išmokyta apstybė chanų“ (p. 309).

Panegirika kompoziciškai įrėminta trimis parafrazėmis iš Biblijos. Epigrafo vietoje pasakyta: „Imperatoriaus paslaptį saugoti yra gera, o apie darbus didžio valdovo pasakoti irgi yra gera“ (p. 307). Panegirika baigiama aukščiausio laipsnio palyginimu, panaudojant biblinę parafrazę: „Nes kaip iš jūros daugybė vandenų plūsta, taip ir išmintis iš to didžio valdovo didžiojo kunigaikščio Vytauto“ (p. 309) (plg. Koh 1, 7: „Visos upės teka į jūrą, o jūra vis nepilna. Į vietą, iš kur upės išteka, į ten jos tekėdamos vėl grįžta“).

Matome, kad šioje bizantiško-slaviško stiliaus panegirikoje valdovas idealizuotas maksimaliai. Tai ryškus viduramžiškos retorikos pavyzdys.

„Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“

Taip vadinasi Trumpojo sąvado lietuviškoji dalis. Tačiau tokio atskiro kūrinio tikriausiai nebuvo, šį pavadinimą lietuviškai medžiagai bus davęs pats sąvado sudarytojas ir iš dalies autorius Timofejus.

„Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“ (p. 312-325) suskyla į tris dalis. Atskirų pavadinimų jos neturi, bet mokslinėje literatūroje pasiūlyta jas vadinti taip:

1) „Kęstučio konfliktas su Jogaila ir Kęstučio mirtis“ (p. 312-317). Jis prasideda Gedimino testamentiniu sprendimu, kam iš sūnų kokios žemės skiriamos valdyti, kas paliekamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu (Jaunutis). Dalis baigiasi Vytauto pirmuoju pabėgimu į Prūsiją pas kryžiuočius 1382 m.; pasakojimas surašytas pagal situaciją, susidariusią po 1392 m., nes Algirdas vadinamas karaliaus Jogailos tėvu, o Kęstutis – didžiojo kunigaikščio Vytauto tėvu (Vytautas valdyti Lietuvą gavo 1392 m.). Šis užrašas buvo išverstas į lotynų kalbą – tai minėtasis Origo regis Jagyelo et Wytholdi ducum Lituanie; jo slaviškas protografas nežinomas. Užrašas duoda tiek detalių, kad darosi panašus į Vytauto šeimos užrašus ar memuarus.

2) „Pasakojimas apie Vytauto kunigaikščiavimą“ (p. 317-324), prasidedantis po pranešimo apie Vytauto pirmąjį pabėgimą pas kryžiuočius (1382). Aprašomi įvykiai iki 1397 m. pradžios. Tai jau kito autoriaus darbas. Nebėra detalių ir intymių žinių. Pasaulietišką stilių keičia religinė nuotaika. Apie Lietuvą rašoma trumpiau, apie Smolenską plačiau, tad autorius turėjo būti smolenskietis, manytina, Timofejus. Ir rašyta greičiausiai Smolenske. Įterptas pasakojimas apie Sofijos Vytautaitės ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Dmitrijevičiaus vedybas Maskvoje. Dalis baigiasi Vytauto susitikimo su žentu Smolenske aprašymu ir jo grįžimu „į Lietuvą“.

3) „Pasakojimas apie Podolę“ (p. 324-326). Tai atskiras kūrinys, pradedamas žiniomis apie tai, kaip Algirdo nurodymu įsigali Podolės žemėje jo brolėnai Karijotaičiai ir kuria ten naujus miestus. Paskui rašoma apie Vytauto valdymo laikotarpį (1392-1430) ir Podolės prijungimą prie Lenkijos po Vytauto mirties. „Pasakojimo apie Podolę“ tikslas – įrodyti, kad ji priklauso Lietuvai ir kad lenkai ją užgrobė neteisėtai.

Pasakojimai apie Kęstutį ir Podolę sukurti Lietuvos raštinėje. Kaip rodo kalbos analizė, juos rašė du neišaiškinti autoriai. Pradėjus kurti Lietuvos metraščių Trumpąjį sąvadą, juos iš Vytauto galėjo gauti vyskupas Gerasimas ir perduoti kaip medžiagą Timofejui kartu su Vytauto ir savo paties nurodymais.

„Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“

„Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“ yra Lietuvos metraščių, rašomų Vilniuje ar Trakuose, užuomazga. „Skundą“, kaip minėjome, Vytautas padiktavo raštininkui 1390 m., antrą kartą perėjęs su savo kariuomene pas Ordiną. Jis parašytas Ordino reikalavimu, kad, remdamas Vytautą, galėtų įrodyti palaikąs teisėtą Lietuvos valdovą. Pabrėžiama, kad Vytautas yra teisingas ir teisėtas Lietuvos valdovas, geras katalikas, o Jogailos ir Skirgailos poelgiai neteisingi, jie apgaudinėja, imasi prievartos prieš Vytautą. Be to, rašoma „Skunde“, Skirgaila yra rusų tikėjimo. Jie ir Vytautą privertė priimti rusų tikėjimą, bet jis slapta laikėsi katalikų tikėjimo. Iš tikrųjų Vytautas, pakviestas Jogailos, 1384 m. grįžo iš Ordino į Lietuvą, bet buvo skaudžiai nuviltas. Jogaila Vytauto tėviškę Trakus atidavė Skirgailai, o Vytautą privertė priimti, kaip rašo „Skunde“ Vytautas, „rusų tikėjimą, kad pasidaryčiau visų žmonių nekenčiamas“. (Vytautas jau buvo 1383 m. apsikrikštijęs pas kryžiuočius kataliku ir gavęs Vyganto vardą, bet grįžęs į Lietuvą turėjo pereiti į stačiatikių tikėjimą, nes gavo valdyti Lucko kunigaikštystę Voluinėje, kurios gyventojai buvo stačiatikiai. Tarp 1384-1385 m. buvo pakrikštytas stačiatikiu Aleksandru, o 1386 m. drauge su Jogaila ir kitais lietuvių kunigaikščiais Krokuvoje - pakartotinai kataliku, paliekant Aleksandro vardą).

Tačiau į „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštį“ pateko iš „Skundo” tik dalis kaltinimų Jogailai ir Skirgailai. Pasakyta, kad Jogailos tarnai nužudė Kęstutį Kriavo pilies požemiuose, kad Jogaila įkurdino Vilniuje lenkų karių įgulą, kad Vytautui „buvo apmaudu, nes – to anksčiau nėra buvę lietuvių žemėje – svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę“ (p. 320).

„Skunde“ yra daug sunkių kaltinimų Jogailai ir Skirgailai, bet po to, kai Vytautas 1392 m. susitaikė su Jogaila ir gavo valdyti Vilnių ir visą LDK, tie kaltinimai pasidarė nebeaktualūs ir būtų tik gadinę Lietuvos valdovų tarpusavio santykius, kenkę valstybes politinei padėčiai. Į metraščius nebepateko štai tokie Vytauto kaltinimai savo pusbroliams.

Vytautas skundėsi, kad kai Jogaila Krokuvoje 1386 m. krikštijosi kataliku, vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą ir gavo Lenkijos karaliaus vainiką, „jie“ vėl nenorėjo leisti Vytautui būti kataliku. 1389 m. Liublino pilyje Jogaila užrašė Skirgailai visą Vytauto tėviškę (Trakų žemes) jo paties akivaizdoje. Nedavė Jogaila Vytautui raštų bei privilegijų valdyti Lucko kunigaikštystę, pareiškęs „visiems žmonėms“: „Jei panorėsiu, tai ir vėl iš jo tą žemę atimsiu“. Jogaila suėmė Vytauto bajorus ir juos kankino. Skirgaila šmeižė Vytautą Jogailai, „galvojo, kaip galėtų mane nužudyti [...]. [...] kenkė jis man pas kunigaikštį Jogailą, net man pačiam ten drauge būnant [...]. [...] paskelbė man kovą, sakydamas: „Tu saugokis manęs, o aš tavęs“. Vytautas sakosi buvęs „pas juos“ kaip koks baudžiauninkas, net dukters Sofijos negalėjo atiduoti, kam norėjo, Jogaila atiminėjo žemes iš Vytauto brolio Tautvilos, giminaičių ir draugų, sulaužydamas savo žodį, rankos padavimą, auksinio diržo priėmimą (iš Jono Algimantaičio, kuris buvo vedęs Vytauto žmonos Onos seserį).

Visų šių Vytauto nusiskundimų, parodančių jo trečiaeilę padėtį 1384-1390 m., „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje“ nėra. Čia epiškai ir be kokių nors skriaudų Vytautui, tačiau iš jo pozicijų, atpasakoti, tikriausiai Timofejaus plunksna, istoriniai įvykiai tik iki 1397 m. Toliau susidaro didelė tuštuma. Kodėl – neaišku. Kai ką randame slaviškojoje Trumpojo sąvado dalyje. Joje glaustai arba plačiau papasakota apie tai, kaip Vytautas klasta paėmė pirmą kartą Smolenską, apie Vorsklos mūšį, maištą Smolenske prieš Vytautą, kaip jis antrą kartą paėmė Smolenską, apie Žalgirio mūšį, apie Vytauto pastangas sudaryti LDK katalikų ir stačiatikių uniją. Trumpai aprašytos Vytauto pastangos karūnuotis ir mirtis, tačiau netiksliai. Nepasakyta, kad jis karūnuotis pasirengė Vilniuje, kad mirė Trakuose, kad palaidotas Vilniaus katedroje. Parašyta, kad jis sušaukė svečius „pas save“, bet nepaminėtas miestas. Tačiau nurodyta, kad karūnos į Lietuvą nepraleido jo priešai (lenkai).

Kęstučio konfliktas su Jogaila ir Kęstučio mirtis

Taip vadinsime „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje“ literatūriniu atžvilgiu išsiskiriančią pirmąją dalį. Šis tekstas, istorinė kronika, verta dramaturgo plunksnos. Maironis tokį bandymą padarė – 1921 m. parašė pirmąją istorinės draminės trilogijos dalį „Kęstučio mirtis“ (kitos dvi dalys: „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“). Metraštyje pateiktas toks siužetas.

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas turėjo septynis sūnus ir mirdamas padalijo jiems valstybės žemes. Jaunutį pasodino Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu. Algirdas ir Kęstutis labai sutarė. Jiems nepatiko didžiojo kunigaikščio Jaunučio viršenybė ir jie Jaunutį iš sosto pašalino. Kęstutis tada tarė Algirdui: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu vyresnis brolis, o aš su tavimi einu išvien“. Susitarė viską dalytis per pusę. Taip vienas kitą palaikydami išgyveno iki Algirdo mirties.

Algirdas turėjo 12 sūnų, o Kęstutis 6. Algirdas labiausiai mylėjo Jogailą, o Kęstutis – Vytautą. Ir paskyrė juos dar prie savo gyvos galvos būti didžiaisiais kunigaikščiais. Jogaila ir Vytautas, kol buvo gyvi jų tėvai, taip pat labai draugavo. Kai Algirdas mirė, Kęstutis, laikydamasis duoto žodžio, pripažino Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu Jogailą. Tačiau tarp Jogailos ir Kęstučio prasidėjo šeimyninė ir politinė nesantaika. Jogaila savo tikrą seserį, Kęstučio dukterėčią Mariją, išleido už nekilmingo Vaidilos, kurį išvedė į diduomenę. Bet svarbiausia buvo tai, kad Jogaila ėmė tartis su Vokiečių ordinu prieš Kęstutį. Jogaila kartu su Livonijos magistro kariuomene išėjo prieš Polocką, kuris nepriėmė Skirgailos. Kęstutis pradėjo „verkdamas“ skųsti Jogailą Vytautui, bet tas atsakė: „Aš vis dar tikrai tuo netikiu“. Kęstutis užėmė Vilnių (tapo vienvaldžiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu), sulaikė Jogailą su broliais ir motina, rado tuos raštus, kuriuos jie buvo su vokiečiais surašę. Kęstutis Jogailos nesuėmė, leido vaikščioti lydimam nedidelės sargybos. Jogaila apsidžiaugė, kai Vytautas iš Gardino atvyko į Vilnių. Jogaila davė žodį Vytautui ir Kęstučiui, kad niekad neis prieš savo dėdę. Vytautas palydėjo Jogailą su jo motina ir su broliais į jo tėvoniją Kriavą, iš kurio Jogaila nuvyko į Vitebską.

Tačiau Jogaila savo duotą žodį greit užmiršo. Kai Kęstutis buvo karo žygyje, o Vytautas Trakuose, Jogaila prikalbėjo Vilniaus miestiečius paimti Vilniuje valdžią. Kartu su vokiečiais Jogaila paėmė Trakus. Kęstutis ir Vytautas sujungė savo kariuomenes iš Žemaičių ir Gardino netoli Kauno prie Neries ir nužygiavo link Trakų. Ten jau buvo Jogaila su savo ir Vokiečių ordino kariuomene. „Dar nesuėjus pulkams per tris ar per keturis strėlės šūvius“, prasidėjo taikos derybos. Kęstutis ir Vytautas kartu su Jogaila nuvyko į Vilnių tartis. Ten Kęstutį Jogaila suėmė ir, apkalęs grandinėmis, pasiuntė į Kriavo pilies bokšto požemį, o Vytautą dar paliko Vilniuje. Penktą naktį Kęstutį pasmaugė Jogailos tarnai.

Po Kęstučio mirties Jogaila į Kriavą pasiuntė Vytautą su žmona ir liepė jį griežtai saugoti. Žudė Vytauto giminaičius ir bajorus.

Kriavo pilyje dvi moteriškės patarnavo kunigaikštienei. Didžioji kunigaikštienė Ona, išgirdusi apie pavojų Vytautui, patarė jam apsirengti vienos patarnaujančios moteriškės rūbais ir išeiti iš pilies su kita. Vytautas taip ir padarė ir nusileidęs iš pilies pabėgo pas vokiečius, į Prūsus. Jis toliau tęsė kovą su Jogaila. Kaip žinoma, jam pavyko laimėti: 1392 m. Jogaila atidavė Vytautui valdyti LDK, sakydamas: „o eik, broli, pas mus su taika ir didele broliška meile, imk sau Vilniuje Didžiąją Kunigaikštystę, savo dėdės didžiojo kunigaikščio Algirdo ir savo tėvo didžiojo kunigaikščio Kęstučio sostą“ (p. 321). Vytautas tą pasiūlymą priėmė. Iš tikrųjų Jogaila nebegalėjo atlaikyti Vytauto su Vokiečių ordino pagalba vykdomų puolimų prieš Lietuvą. (p. 312-321)

Pasakojimas apie Kęstučio konfliktą su Jogaila ir Kęstučio mirtį pasižymi gana aukšta literatūrine kultūra. Jame tartum dramoje išryškėja pagrindinių veikiančiųjų asmenų psichologinės ir moralinės charakteristikos. Kęstutis – taurus, apimtas nerimo dėl nujaučiamo pavojaus, veiklus, besąlygiškai ištikimas kilmingo žmogaus (kunigaikščio) garbei. Nekenčia Vaidilos ir už jo ryšius su vokiečiais, ir už santuoką su kunigaikštyte Marija. Todėl pakaria, kaip pasakyta metraštyje, tą „vergą“. Vytautas – teisingas, niekaip negalįs patikėti, kad Jogaila, susidėjęs su vokiečiais, stoja prieš savo dėdę. Jogaila ir Skirgaila – klastingi žmones. Šitaip aprašyta metraštyje, kuriame, kaip minėta, išreikštas Vytauto požiūris.
 

Viduramžiais laikoma beveik tūkstantį metų Europoje trukusi istorinės raidos epocha. Ji prasideda žlugus Vakarų Romos imperijai (V a.) ir pasibaigia įsigalėjus Renesansui (XIV-XVI a.).

Svarbiausias visuomenės kultūrinės raidos procesas – krikščionybės plitimas. Vyrauja teocentrizmas – Dievo visagalybės pripažinimas. Krikščioniškojo Dievo kultas yra viešpataujanti Viduramžių idėja. Taip pat aukštinami valdovai.

Raštija Lietuvos valstybėje ėmė rastis XIII a., kai apsikrikštijo ir tapo Lietuvos karaliumi Mindaugas. Jo dokumentai rašomi lotynų kalba. Tada į lietuvių kalbą turėjo būti išversti poteriai. Lietuvių sukrikščioninimo procesas nutrūko nužudžius Mindaugą ir du jo sūnus.

Pirmą kartą skleisti krikščionybę Lietuvoje bandė vokiečių misijonierius Šv. Brunonas su pagalbininkais 1009 m. Jis buvo nužudytas. Šv. Brunono žūties aprašyme tais metais pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Unikalių žinių apie Lietuvą ir baltus pateikia Vokiečių ordino ir rusėnų kronikos bei metraščiai: apie Mindaugą, Vytenį, Gediminą, Pilėnų gynimą, Algirdą, Žalgirio mūšį ir kt.

Didžiai svarbūs lotyniškai rašyti Vakarų adresatams Gedimino laiškai (žinomi šeši). Jie rodo, kad Gediminas buvo pasiryžęs priimti krikščionybę, vykdė savo valstybėje ūkines ir karines reformas. 1323 m, laiškuose Vilnius pirmą kartą minimas kaip Lietuvos sostinė.

Gedimino vaikaičių Jogailos ir Vytauto pastangomis Lietuva priėmė krikščionybę ir priartėjo prie Vakarų Europos valstybių modelio: kūrėsi trys visuomenės luomai – dvasininkai, bajorai ir miestiečiai. Jogaila, išrinktas Lenkijos karaliumi (1386), tampa Lenkijos ir Lietuvos vyriausiuoju siuzerenu. Abiem pusbroliams veikiant sutartinai, Vytautui pavyksta sumania diplomatija, įtikinimais ir emocingais raštais susigrąžinti po Žalgirio mūšio Žemaitiją. Jo troškimas vainikuotis Lietuvos karaliumi buvo nesėkmingas dėl Lenkijos daromų kliūčių. Lietuva liko Didžiąja Kunigaikštyste.

XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje krikštijant lietuvius, buvo išversti poteriai, nuo kurių ir prasideda tikėjimo mokymas: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“ . Rastas XVI a. pradžios lietuviško teksto nuorašas. Nuo tada etninės Lietuvos bažnyčiose vartojama ir lietuvių kalba šalia lenkų kalbos, nes ši plito todėl, kad Lenkija buvo laikoma Lietuvos krikštytoja ir į Lietuvą atvykdavo nemažai lenkų dvasininkų. Krikščionybė Lietuvoje plito pamažu, neretai sumišdama su senameldiškais tikėjimais.

Maždaug XIV a. pabaigoje Lietuvoje Vytauto iniciatyva pradėti rašyti Lietuvos metraščiai (kronikos). XV a. viduryje, panaudojant slavišką ir lietuvišką medžiagą, sudaromas rusėnų kalba tikriausiai Smolenske, kuris tada priklausė LDK, Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas. Tai pirmas bandymas sukurti LDK istoriją. Jame labai išaukštinti Vytauto nuopelnai. Senąją raštiją papildo Vytauto laiškai – svarbus ne tik diplomatijos, bet ir epistolografijos žanro paminklas.

Šaltiniai

Ulčinaitė E., Jovaišas A. Lietuvių literatūros istorija. XIII-XVIII amžiai. V., 2003, p. 13-66.